Pavogta meilė
Iš manęs tu atėmei meilę.
Dabar ant manęs lyja lietus.
Aš tik stoviu ir žiūriu į prarają.
Šokti... Ne?
Kodėl?
Nebėra prasmės.
Nėra gyvenimo prasmės.
Pasiėmei viską iš manęs.
Noriu rėkti, bet neturiu jėgų.
O kas būtų, jeigu?
Jeigu naktis taptų diena,
O diena naktim?
Tuštybė į mane įleido šaknis.
Išplėšk ją iš manęs, išplėšk...
Aš prisimenu tą tavo šypseną.
Ji tokia valiūkiška.
Žibančios jūros žydrumo akys.
Mano siela atgytų, jei jas vėl pamatyčiau.
Nerandu net žodžių tau pasakyti.
Nerandu melodijos, kuri turėtų
Tau papasakoti, ką jaučiu.
Maldavau lietaus, kad tau pasakytų,
Bet jis tik pradėjo lyti, kai aš pravirkau.
Maldavau ir saulės, bet ji,
Ji pradėjo degti taip, kaip degė mano akys.
Prašiau...
Prašiau nakties, kad jam pasakytų, bet ir ji pasakė ne.
Nuo tada mano kūnas šalo.
Tavo lange vis vėliau gesdavo šviesa.
Aš gesdavau kartu su ja.
Mano akys spindėjo,
Ir ne nuo ašarų,
O nuo vilties...
Ji man buvo kaip naktį surasta žvaigždė.
Bet ji dingo taip pat, kaip ta viena žvaigždė,
Kuri nukrito, ir naktis pasidarė aklina.
Tada užgeso tavo šviesa.
Manęs nėra.
Tai buvo paskutiniai žodžiai,
Kuriuos aš užrašiau po tavo langais.
Paskui tu skaitei raštely:
– Aš tik norėjau būti laiminga.
Tavęs tai nesugraudino.
O aš tik mylėjau.
Tu pavogei meilę,
Už tai tau Dievas atlygino.