Įsėjus į smėlį laiką kaip žolę
Prie salsvo alyvų violeto bedugnės
Ieškau savęs per dienas ir skubėjimus,
Tarmiškuose maldos žodžiuose
Svetimose lūpose per atlaidus pasimetusios.
Ir vietoj vienos savęs dvi surandu...
Po spektaklių mėgėjiškų kaimo klojime,
Apnuoginus kojas iki kelių ir sielą netikrą,
Jau nebežinau, nebepamenu kuri aš tikroji,
O kuri tik valiūkiški saulės viražai,
Sudužusių vaivorykščių lūžiai
Vandens ripuliuotam paviršiuje...
Daug žadanti sakė buvau,
Nors niekam nieko niekada nežadėjau...