Nupiešiu tavo širdį
Su apvadu juodu.
Tai bus lyg skydas
Nuo atakuojančių jausmų.
Nebejausi tu nei meilės, nei vilties...
Debesų verkianti tyla liks amžiams širdyje.
Kaip marių žuvis šaltakraujė
Ramiai alsuos išdabinta vėjo spalvos.


Nupiešiu tavo širdį vidutinę!
Ir ją paženklinsiu randu.
Randas lyg sudužęs laivas blaškysis širdyje
Kaip nusiminę vaiduokliai pilyje.
Uždulkėjusi širdis ieškos žvaigždėto dangaus,
Išsekusi ir meilės alkana ji norės dalintis šiluma,
Bet verkiantis randas sakys:
„Aš jau užmerkiau akis“...


Pasodinsiu tulpę tavo širdyje!
Begalinį meilės simbolį.
Ne raudoną, ne geltoną ir ne baltą!
Širdis meilės nesulauks...
Nei aistringos, nei apgaulingos, nei be atsako.
Pasodinsiu tulpę lediniu žvilgsniu.
Ji galės žydėti sau!
Galės nusiauti batus ir vaikščioti tyliai!
Nes garsiai šokti „stepo“ gėlelė neišdrįs...


Uždususiai širdžiai be spalvų
Kaupsis ir klups ties blakstienom vanduo...
Ir ašarėlės spindėdamos
Glostys jai numirusias akis...