šnabždi -
lyg ryto rasa
brauktų idealiai
aksominėm tavo
stygom

tarsi nežemiškai
tyliai šauktumeis
pavasario saulės
kuri išgarins rasą
ir nebeleis šnabždėt

tuomet aš šauksiuos
nakties vėliau -
ryto rasos
kad galėtum šnabždėt
man ir saulei