Braidžiojau viksvynuose, rinkau saulėje nutviekstus žiedelius.
Rankose jaučiau švelnumą, tartum išsigelbėjimą.
Įsukta gyvenimo rate, sklendžiau painiomis, purvinomis gatvelėmis.
Skubėjime baimė pasilikti minioje.
Šypsenos, veidai ir rankų miškas - vis į mane.
Žingsniuose - nesuklupti, suspėti.

Verkia medus - geltonai.
Korio akyse - tuštuma.
Žvakės šviesoje akys, prašančios - padėk.
Skubu, privalau išsitekti tirpstančio laiko kelyje.
Ryškiaspalviai drabužiai, nesuskaičiuoju, nematau, jų gausa.
Išsilydžiusių veidų kontūruose beveidė neapčiuopiama - pilka.
Krenta ryšuliai, laikas sustojo.
Tavo rankose mana.
Tyliųjų naktų vienatvė pasiliko anapus.

Šiandien prisiminiau - kelionę laike.
Atmintis priglaudė - pasiliko akimirkos.
Minia ta pati, trumpi žodžiai.
Judesiai išlikę, minia išsilydžiusi.
Rankos duodančios - imančios.
Akyse liūdesio spindulys su klausimu.
Kodėl?
Atsakymu pasiliekančiu manyje.

Kai kris tyliųjų naktų žvaigždė.
Šoks mėnesienoje valsą sušalusio laiko ašara.
Lauk debesų pūkiniuose pataluose.
Rūko skraiste įsisupusi sutiksiu Tave.
Mėnulio dykumų slėniuose kris žiedlapiai.
Pasilikę mūsų delnuose.

Rankoje tuštuma
Judesių pilkume
Žingsniai nutolo
Išsisklaidė
Lieku.