Feliksas Velėna kaip visada liūdnas sėdėjo ant suolelio prieš parduotuvės langus, prie šulinio, po jaunais berželiais bandančiais sulaikyti saulės spindulius, gurkšnojo „Žigulinį“ alų, retkarčiais mestelėdamas akį į naująją Anastazo Sapiegos koplytėlę kapinaitėse.
         Žiūrėjo į ateinančius ir atvažiuojančius žmonės.
         Šiandien buvo atidaręs savo „laukelę“ prie parduotuvės, laukė kol žmonės išpirks jo gaminius: tris krepšius (vieną jau pardavė), penkis kotus šakėms ir du grėblius.
         Grėblius nebeapsimokėjo daryti, nes rupūžės miesto fabrikai pradėjo gaminti plastmasinius ir atėmė didžiausią pelną duodančios produkcijos realizaciją, nes plastmasiniai buvo patvaresni už medinius.
- Po kam krepšą, Feliksel? – išgirdo beklausiančią Stulgienę.
- Trys rublę. – Suknaksėjo per nosį Velėna.
         Pakilnojo pačiupinėjo Stulgienė ir padavusi šešis rublius nuėjo į parduotuvę.
         Velėna smagiai įsigrūdo į kišenę tuos pinigus ir užsivertė alų.
         Alus gaivinančiai nubėgo per gerklę iškart vėsindamas, paskui kaitindamas jo tuščią skrandį
         Tuo metu privažiavo autobusas vežiojantis laukininkystės brigados moteris, jos pabiro iš autobusiuko ir kaip vištos perekšlės apipuolė Velėna ir jo prekes, klegėdamos:
- O Feliksiuks, kū pardūdi?!
- Kiek šauki?!
- Kodie tap brungę?!
- Grubę padirbts!
- Šia rublį.
- Imk be gražos.
- Tas irgi gers.
- Kiek grėblys?!
- Per brangus, yr kruomi plastmasinis.
- Kiek? Trys. Jamu...
         Bobų šurmulys lyg koks vėjo šuoras prasinešė pro Feliksą, palikdamas su vienu grėbliu ir dviem kotais, bei jau penkiolika, ne septyniolika rublių kišenėje.
         Velėna pasikrapštė savo purviną blauzdą, pasikėlęs riebaluotas kelnias, suvarstė atsirišusį šniurką savo kerzinio „branavyko“, išgėrė likusį butelyje alų ir pamatė beateinantį Bazilijų su kažkokiu tipu, kurio iš toli neišžvelgė.
         Tuo tarpu laukininkystės brigada pabiro pro parduotuvės duris į lauką:
- Nuleisk kaina Feliksel.
- Per brangu.
- Matą koks grėblys?
- Eik, eik lupiki tu, šia.
- Važiuojam į pamiški Felikse, atsiruokūsma cha-cha-cha-cha... – užgniaužė bobų juoką autobuso variklis, o Velėna jau buvo viską išpardavęs, dabar reikėjo pradėti galvoti kur padėti pinigus, nes jų buvo gana daug, kaip Velėnai.
         Penkis rublius paslėpė į vieną iš slapčiausių kišenių, kad kas girtam neištrauktų, nes tokių meistrų visada atsiranda kompanijoje. „Juodai dienai“.
         Likusius į švarko vidinę.
- O Feliksas, nu kaip po rublį? – sveikinosi Bazilijus, visas apsikaišiojęs tuščiais buteliais.
- A velni pirksi už rubli? – suknaksojo Velėna, spausdamas ranką jam atkišusiam Ignotui Plankui, vieninteliam kaimelyje vyrui su akiniais.
         Be to jis buvo vienintelis kaimelyje už vagystes sėdėjęs kalėjime, vienintelis pabėgęs nuo bobos ir vėl atgal sugrįžęs, vienintelis, kuriam tėvai buvo nupirkę „Žiguli“ (suaugusiam vyrui), nors ir tokiam latrui ir palaidūnui, ir aišku vieninteliam jau spėjusiam padaryti su ta mašinike avariją, ir praradusiam teises. Per labai greitą laiką, nes praradusių teises kaimelyje buvo daug.
- Tavo buoba yr kruomi. – Perspėjo Bazilijų Velėna.
- Ektu. Ręk slieptis, ba gausu ir butelius atims.
         Abudu su Plankum greitai pasislėpė už kampo iš ėjo aplink parduotuvę, kad Stulgienė nepamatytų, kol vėl atsirado prieš Velėną.
- Nu Feliksą, davai ‚skladki“. – Išsitraukęs iš degtukų dėžutės dugno penkis rublius pasiūlė Plankus.
- O tu? – Velėna paklausė Stulgio.
         Tas subarškėjo buteliais, parodydamas jog jo čia yra „skladkė“.
         Norom – ne – norom išsitraukė pinigus, o miklusis Plankus čiupo jam iš delno penkis rublius ir greitai pasileido į parduotuvę. Velėna šoko iš paskos į vidų, nes Plankus galėjo pasiprašyti per atsargines duris ir dingti su pinigais, Kalėmčikas buvęs iš tokių visko gali laukti.
         Su buteliu degtinės ir vyno, suvirto į Sapiegos trobą, mat jie gyveno šalia:
- Ei šeimininke, davai zakusona, mes vaišinam, balius bus, nuo mūsų su Velinausku! – sušuko Plankus, bet į jo balsą matyt pokaičio prigulusi ir pažadinta Sapieginė atsiliepė nedraugiškai:
- Eik tu p...., kuo čia šūkauji ubagi vyns.
- Davai, davai, ko nors. – Jau taikiau paragino sutikęs tokį pasisveikinimą Plankus.
Po kelių akimirkų prasidėjo „balius“ ir feliksas velėna atsiminė kaip išlenkė trečią stiklinę, o daugiau viskas dingo...
Sąmonę atgavo nuo aštraus skausmo pakaušyje ir tą atsibudusią sąmonę pasiekė piktas Margaritos balsas:
- Ak tu, brūda gabals, tu man į lovą myši, von lauk!
Kadangi pats nejudėjo tai per kelias akimirkas buvo kaip koks skurlis išmestas į kiemą ties šuliniu.
Įkvėpęs gryno oro suprato, kad nuo arielkos kaip visada lūžo ir kaip visada padarė po savim, nu negali jo organizmas tos arielkos pernešti.