Visą dieną alyvose lakštingala suokė,
Švelnias giesmes giedojo, tik aš neklausiau.
Giesmė jų graži, tiktai kas iš jų ūkiui,
Štai lysvę sukasęs, daržoves pasėsiu geriau.

Lakštingala suokė, oras virpėjo, skardeno,
Nesuprasi, kam buvo skirta jos giesmė.
Tikriausiai ne man, nugiedojo lakštingalos mano
Ir  pranyko nuplaukusių metų tėkmėj.

Vėliau vėl darbai, tik spėk žmogau suktis -
Žolė nepjauta, neskaldytų malkų kalnai,
Vakarop pas kaimyną dar reikia užeiti truputį
Ir  dienos nebėra, saulutė prie miško, žemai.

Vėlu, greit naktis, parymosiu sodely,
Dabar jau galiu paklausyti giesmių,
Tik veltui prisėdau - uodai zyzia, gelia,
O lakštingala tyli, gal pavargo, ramu.

Žmogau, ak žmogau, koks tavo naivumas!
Suprask pagaliau - užsakyti ne viską gali.
Lakštingala – paukštis, ne medis, ne krūmas,
Ji skraido ir gieda, kai nori pati.


2009-05-19