Sodų šaltinis

„Sodų šaltinis, šulinys gyvųjų vandenų,
          kurie srauniai teka nuo Libano.
Pakilk, šiaury, ir ateik, pietų vėjau:
          perpūsk mano sodą, ir tegaruoja jo kvapai.
Gg     4,4-16 (Saliamono Giesmių Giesmė)

Sodo šakos lyg vargetos mojo paskendusios savo laukime. Kiekvienas vėjo gūsis aižė ir talžė, smūgiai, nesibaigiantys į dešinę, kairę. Sniego baltumas ir purumas ištirpo, atverdamas nelygią žemę nusėtą supuvusių lapų, obuolių liekanų, primenančių pavasario žydėjimo, rudens derliaus laikus.
Plaukiantys debesys liejo ašaras, kurias priėmė žemė, sodo šakos plovėsi purvą, ruošdamosi pavasario žiedlapių šokiui.


Klaidžiojau nakties šešėlių sodo šakomis.
Kritau purvinu rudenio lapu.
Voliojausi negyvos žolės pievoje.
Sėmiau rieškučiomis purviną vandenį.
Ploviau akis, nematančias saulės.
Mano lūpas gaivino purvino sniego sauja.
Kūno nebuvo, siela klajojo, sukosi šokyje, apsigaubusi rudenio lapais.
Siela troško bekūnystės.
Kūniškumas traukė į purvinos žemės glėbį.
Sustingusios kojos nebraidė pavasario pievų žalumoje.
Rankos neskynė baltų ramunių.
Akys nematė smaragdinių vandenų tolių.
Ausyse neskambėjo tyli naktų muzika.
Kūnas, nešiojamas maitvanagių, maitino žemę naujam pavasario šokiui.
Mirtis kvietė šokiui, išlaisvinančiam sielą.

Sušoksime, pažadu, paskutinį tango, šlaistantis ugnies liežuviams, glaudžiant prie savęs ledo pirštams.
Šokio sūkuryje kvaitulingai suksis paskutinės jėgos, užleisdamos vietą iškankinto kūno tylai.
Mano siela gers amžinus rožių kvapus.
Maitinsis mėnulio šviesa.
Miegos lengvuos debesų pataluos.
Klausysis amžinos žvaigždžių muzikos.

Tavo sodas lauks pavasario.
Pamaitintas mano kūnu.
Pagirdytas mano ašaromis.
Išbučiuotas mano lūpų.

Sode nebus mano pėdų, kurios veda į smaragdinius ežero vandenis.
Mano rankose pasiliks nuskinta purienų puokštė, niekada nepasiekusi Tavųjų rankų.
Lūpose pasiliks žodžiai, nepasiekę Tavęs.
Liks nesušoktas valsas, kurio niekada nešokome.
Palieku Tavo sodą, kuriuo niekada nevaikščiosiu, kvapų nejaus mano šnervės, o rankos neskins žiedų.
Tavo sode sūpynėse supsis mėnulio šviesa.
Užmigsiu minkštuose snaigių pataluose.

Grįšiu į Tavo sodą, kada žemė pasipuoš deimantų kristalais, aš būsiu vienas iš jų.
Snaige pabučiuosiu Tave.
Būsiu medžio šešėliu, kuris šoks su tavuoju, dainuojant naktų paukščiams.
Būsiu krentančiu rudenio lapu, ištariančiu nepasakytus žodžius.
Krentantys obelų žiedai apkabins Tave.
Lango stiklu lietaus lašas – mano ašara, Tavo rankų nešluostyta.
Mano siela su Tavimi Tavo sodo šešėliuose.
Sutemų Sesuo