Ir iš turėjimo ir neturėjimo,
ir iš materijos ir ne materijos
mes skiriamės ir suartėjame,
bet namuose platėja prerijos.

Ta nekaltumo banalybė
ir ištuštėjimas vidaus.
O dar tik vakar – begalybė
bičiulio liaupsių prie midaus.

Jau patys sau lyg paparaciai –
viešai išaukštinę, slaptai pažeminę,
kruopelėje tiesos ir melo spąstuose
prakeikę vakar – šiandien žavimės.

Tie suartėjimai beprasmiai,
išsiskyrimai – be vilties.
Sizifo akmenys gyvybės ratuose
raukšlelėm smilkinio riedės.

Išsivaduoti trokštame – paleiskit! –
arčiau prie žemės, lygumų,
kad šokyje žolės pajusti laisvę,
pamiršti trumpaamžiškumą tarp drugių.

Štai nekaltumo banalybė
ir ištuštėjimas vidaus.
O dar tik vakar pasiklydę
tamsoj ieškojome žmogaus.