Gražiausia moteris mūsų kaimelyje buvo Pilipauskienė Elvyra, kuri dirbo melžėja, turėjo keturias dešimtis metų, pagarsėjusi, kaip kokia Mopasano romanų ar apsakymų herojė, savo meilės nuotykiais ir intrigomis, bei intrigėlėmis, kas kaimelyje buvo vadinama – plekais.
         Ji nė kiek nesivaržė tos savo antišlovės „vaikščiojančios“ iš lūpų į lūpas po kaimelį, pati gi vaikščiodavo išdidi, pakėlusi galvą, atstačiusi parodymui tai ką turi, kad kiti pažiūrėtų, pažiūrėję įvertintų.
         Pirkosi rūbus Pilipauskienė ne pagal grožį, bet pagal kainą, logiškai mąstė mat, kuo brangesnis rūbas, tuo geresnis turėtų būti. Rengėsi aišku, kaip ir dauguma kaimelio moterėlių prašmatniai, bet neskoningai, nemadingai, na tam ir kaimas. Juk kaime nerasi siuvėjos, kuri žino paskutinį mados „šauksmą“, nei pasižiūrėti į ką yra, nei pasimokyti. Apsirengi kuo margiau, kuo ryškiau ir būni matoma.

         Karvidėse, kur dirbo melžėja, ji turėjo konkurentę. Jos metų, ūgiu žemesnę Reginą Snopienę, iš gretimo kaimelio.
         Jos abi lenktyniavo, ne tik dėl karvių primilžio dydžių, bet ir dėl vyrų dėmesio.
         Jeigu, žiūrėk Snopienę veterinorius ėmė į namus vežioti su valdišku motociklu „Voschod“, tai Pilipauskienė virš karvidžių sugulė šiauduose su melžėjos Justinos vyru.
         Jeigu Snopienė „užsikadrino“ skerdžių Bertašių, tai Pilipauskienė – Juknį.
         O neretai būdavo, kad abi nusitaikydavo į vieną ir tą patį vyriškį, tada po kurio laiko kildavo mūšis, pilnąją to žodžio prasme.
         Tiesa, iš pradžių būdavo žodžiai:
- Tu prasmirdėle!
- Tu kliše,...!
- Baidykle...!
- Lerva…!
- Valkata…!
- Šalavka... !
         Galiausiai, kai žodžiai išsekdavo, ir viena kuri iš jų dusdama vapėdavo:
- Tu...tu...tu...tu...
         Prasidėdavo įdomiausias momentas – grumtynės. Nusitvėrusios už plaukų imdavo tampyti viena kitą po visą karvidę, kol turėdavo kvapo, po to prasidėdavo imtynės, kurios baigdavosi vienodai, drabstymųsi iš karvašūdžių.
         Šitaip išsigražinusios pirmosios karvidžių damos eidavo į dušą praustis, o jų meilės objektas ar objektai raitydavosi iš juoko susiėmę už pilvų, kartu su kita fermose besilankančia publika, palaikydami, ragindami smogti ar kitaip pakenkti konkurentei.
         Abiejų vyrai, tiek Pilipauskas, tiek Snopys, turėdami tokias smarkias moteris tik gėrė, netikėdami tuo, ką žmonės parduotuvėje ir fermose šneka. Tiesa Pilipauskas kartais, išplaukus kokiai akivaizdžiai žmonos romano detaliai, gerai išvanodavo šonus Elvyrai, jog ši ir su juoda akim yra vaikščiojosi ne kartą, bet po tokių dalykų Pilipauskienė susirgdavo.
         Susirgusi visada važiuodavo į sanatoriją, nes rasdavo visokių ligų, reikėdavo pasiremontuoti sveikatą. Kaip paprastai susirgdavo tuo metu ir melžėjos Justinos vyras. Abu išvažiuodavo į tą pačią sanatoriją, visam mėnesiui.
         Parduotuvėje tada belaukiant duonos, būdavo mėnesio tema, nes vis kas nors atnešdavo gandų, kad matė sanatorijoje kur ant suoliuko apsikabinusius, kad kambaryje vienam gyvena, žodžiu gyvena., ak kaip gyvena Palangoj, Druskininkuose ar Mikėnuose.
    
         Tuo metu Snopienė viena karaliaudavo po fermą ir tik ji viena spręsdavo su kuo jai tą ar kitą vakarą prasidėti, nes visi matė (ir vyrai, ir moterys, ir net mes vaikai), koks ugningas pasidarydavo tada jos žvilgsnis, kokia gracija stumdavo pilną siloso vagoną, kaip elegantiškai su keturpirštėmis šakėmis mesdavo pašarą savo karvėms, tarsi visiems norėdama parodyti, kas čia yra numeris vienas.
         Tiko jos vyrui buvo tas pats. Vairavo Gaz-51, mylėjo vyną, o žmona jam buvo reikalinga, kad kartais išplūstų.
         Vienas kolūkio gudročius, skaitantis knygas, pavadino Snopį „Sokratu“, tai pravardė prie jo ir prikibo, nors didžioji dauguma pravardžiuotojų nė nenutuokė kas tas Sokratas. Nors Snopys nebuvo panašus į vadovėliuose spausdinamą Sokratą, buvo be barzdos, be pilvo, ir moliūgų sėklų nevalgė, bet buvo nedidelio ūgio ir filosofiškai lėtas. Dėl to lėtumo nesugebėjo žmonos į nagą suimti, o ši sugebėdavo pati jį viskuo kaltinti, net ir tada, kai anksčiau parvažiavęs namo užtiko ją su veterinoriumi lovoje.
         Gavo tada Snopys kaip reikiant, kad pažeidinėja socialistinio darbo drausmę, kepurė nuo smūgio, žinovai pasakoja, nulėkusi kokius penkis metrus, o ausis į kurią gavo dar ir po poros valandų parduotuvėn jam atvažiavus teftelių pietums nusipirkti, buvusi raudona ir net patinusi.
         Darbo drausmė turi būti, kaip kitaip sakė „Sokratas“.
        
         Pilipauskienė ir Justinos vyras grįždavo iš sanatorijos pailsėję, atgavę jėgas, tiesiog abu žydėdavo sveikata ir palaima.
         Kaip naujai gimę.
         Po tokių kelių sanatorijų Pilipauskas vieną dieną ėmė ir nebeatsikėlė iš lovos, ir aplamai ta diena kaimeliui buvo labai bloga, nes iš ryto per radiją pranešė, kad saulės  magnetinis laukas labai aktyvus.
         Taigi Pilipauskas tą dieną buvo išvežtas į ligoninę, melžėjos Justinos vyras negrįžo į namus, o darbininkė Teresė girta dirbdama ant karvidžių nukrito ir susilaužė abi rankas ir kojas.
         Praėjus kelioms dienoms Pilipauską laidojo, o melžėjos Justinos vyras padavė pareiškimą skyryboms motyvuodamas tuo, kad žmona devyniais metais senesnė, o Snopienė po pietų vėl važiavo su veterinorium Rapolu pietauti pas ją į namus su valdišku motociklu „Voschod“...