džerkši bėdos pabėgiais
lekia švelnūs godojimai
mezga prabėgmedžiai praeitį
nuorašus meta po kojom
ei pažiūrėk pro langą
šlapios stoties akvarelės
skuba praeiviai lando
į nežinią lyg į smėlį
pralekia lekia nelieka
bijoti laiko nė mirksnio
ką pamiršai nepalikęs
dėl to jau nebepravirksi
kukt panarinęs galvą
vilčiai linguoji į taktą
po gitara susirangius
lyg praeities katarakta
ta stuomeninga nuomonė
viską visur mokėti
glamžau natų popierėlį
paukštis gražiau kalbėtų
iš tolybių į langą
aidą atmuša žvilgsnis
karštos plieno bangos
sugeria garsą mirštantį
nugremžtą runos briauna
garsą tyla praplečia
tu šypsais nes žinai
jį saugos stoties dispečerė
kaukši metalo laipteliais
traukinio palydovės
keičiasi jos ir keičia
kryptį kelius ir kojines
tu pasakei jei nestotų
medžiai vagonai širdys
amžiais stoty nakvotum
bet niekas tavęs negirdi
et ir kas gi čia tokio
lango peizažas išblykšta
tu pasirodo pranokai
atvaizdą savo pernykštį
džerkši bėdos pabėgiais
lekia švelnūs godojimai
mezga žilvičiai praeitį
nuometus meta po kojom
vagonai vargonų dumplėm
gaudžia metalas obojais
knyga iš rankų bumpteli
atleiskit atrodo miegojau