baltas vakaras tarsi akmuo
užgulė širdį
klevo purpuras tarsi ašmuo
prismeigė vyzdį

išlietas sidabras pamėlo
raudonis išbluko
merkia akį beširdis mėnuo
kvailas nutukęs

buvo tikriausiai buvo baltas
lelijos žiedas
švitru brūkšteli vėjas šaltas
liūdnos kalėdos

krenta snaigės riebios nekaltos
pūga įsidūko
visos durys velke užšautos
į atminties atviruką

nesyk įkyrios minties geltas
užpustyti keliai
buvo tikriausiai vakaras baltas
kuriame likai

pasismeigus ant kryžiaus stagaro
pūga užkimo
geltonas liūdesio vakaras
iki prisikėlimo

jokio ženklo darosi aišku
vien kryželis tiesos
viltį užgriuvęs buvo traiško
iš ten nieks nepamos