Laimingas žmogus, kuris gali sudegti lyg žvakė,
Gali šviesti kitiems, kai naktis, kai tamsu.
Gali kelią klaidžiuose brūzgynuose rasti
Ir sužvarbusius šildyti savo širdies gerumu.

Laimingas žmogus, kurio žodis gaivina,
Lyg ranka ištiesta leidžia artimui kilti ir eiti.
Naujam darbui, gyvenimo džiaugsmui vadina,
Pažint grožį, svaiginančių polėkių aukštį.

Laimingas žmogus, paliekantis šviečiančias pėdas,
Ne tik savo, savimi uždegtas, taip pat ir kitas,
Kurios ugnį aukoja ne skausmui, ne vėjams,
Bet šiai žemei, maitinančiai mūsų, gyvųjų, kartas.

Žmogus – kaip deganti žvakė, o gal kaip žvaigždė.
Nežinau, ar tai būtų daugiau, ar svarbu?
Ir didžiausios žvaigždės ta pati juk buvimo prasmė –
Kad kažkam danguje būtų gera ir būtų šviesu.


2009-05-17