Pavasario šermenyse

Jau pavasarį lydim, o eilės visai nesirašo.
Sako, pienės skrajoja – o aš jų baltų nemačiau.
Kartais dienos išlyja, o  kartais apsvaigusios laša:
Šiųmetinio pavasario žirgas užduso risčiom.

Nelaimingas pavasaris sirgo ir mirė nuo vėžio,
Nepakvietęs nėsyk paklausyti noktiurno garsų.
Tiktai vėjas beprotis nuo upės man ryto atrėžęs
Buvo kartą atnešęs prie lango ir grasė pirštu.

Aš nespėjau atvert langines ir įleisti tą kvapą –
Tik dabar išėjau su alyvom liūdnų šermenų.
Nežinia, ar jau reginčios akys per žingsnį nemato,
Ar tiesiog keistas ego nedaro manęs poetu.
Nuodai