Emilija ir jie... (1)
Staiga nuskambėjo ilgai lauktas skambutis. Visi staigiai šoko iš suolų patraukė lauko link. Tik viena Emilija niekur neskubėjo. Šiandien ji neturėjo jokių reikalų. Nereikėjo nei į Meno mokyklą. O namo eit nenorėjo, nes tik grįžusią ją pasitikdavo priekaištavimų debesis. Namie Emilija buvo jauniausia, nors jai jau buvo keturiolika. Ji turėjo brolį ir seserį. Jos sesuo Klaudija buvo tikra žiežula. Visada iššniukštinėdavo visus Emilijos daiktus. Perskaitydavo net jos žinutes. Jos brolis Rokas buvo ramaus būdo. Jis užtardavo visada, kai Klaudija ją apkaltindavo nebūtais dalykais. Emilijai jis daug padėdavo. Jų tėvai buvo teisininkai. Abu dirbdavo visą dieną, tai vaikai juos retai juos matydavo.
Mokykloje Emilija buvo rami, kaip ir jos brolis. Per pamokas netriukšmavo. Retkarčiais, kai ją supykdydavo, ji pakeldavo balsą. Bet šiaip ji – ramumo įsikūnijimas.
Emilijai teko grįžti namo, nes nebuvo kur kitur eiti. Vos įžengė pro duris, ją pasitiko priekaištavimai.
- Emilija! Kodėl vakar nesusitvarkei savo kambario? – šįkart paklausė mama, kuriai buvo laisva diena.
- Mama, vakar labai ilgai mokiausi geografiją, nes šiandien rašėm kontrolinį.
- Ir vėl? Prieš dvi dienas sakei tą patį. Jūs geografiją rašot per dažnai.
- Aš nekalta, kad mano klasiokai niekada nieko nemoka ir per juos visada turim rašyt.
- Gerai, jau gerai. Tikiu. O dabar eik ir susitvarkyk.
- Einu.
- Ema, kas tas Gajus? – užklausė jos sesuo Klaudija.
- Ką tu čia šneki? Tu ir vėl skaitei mano žinutes? Klaudi, kada tu baigsi kištis į mano reikalus. Man jau atsibodo. Aš apie tai pasakysiu tėčiui.
- Galvoji, aš jo bijau?
- Klaudija, gal jau užteks erzinti Emiliją? – pro duris iškišęs galvą prabijo Rokas.
- Gerai. Einu.
- Ačiū, Rokai.
- Nėra už ką. Ir pati nepalikinėk savo daiktų be priežiūros, kad jų nepačiuptų Klaudija.
Taip prasidėjo diena. Rytoj savaitgalis. Visą dieną Emilijai teks kęsti savo seserį. Mokykla jai buvo vienintelis išsigelbėjimas nuo jos, nors tenai ji pernelyg daug draugų neturėjo. Buvo uždara, tai labai gretai susipykdavo su drauge, kad jai nieko nesako. O berniukai... jie jos visai nedomino. Nors jinai jų akis traukė. Emiliją dažnai vadindavo Ema, nes taip buvo trumpiau. „Pfe... Vaikinai... Kvailiai ir tiek.“ Šiuos žodžius ji kartodavo dažnai, kai kas jos užklausdavo, kodėl ji neturinti vaikino.
- Kam jo reikia? Kad kiti žmonės pamatytų, kaip su juo laižausi? Na jau ne, tokių dalykų man nepripiršit.
- Emilija, bet tu supranti, kad kada nors tu vis tiek turėsi vaikiną? – vis kartojo mama.
- Aš suprantu, bet man jo dabar tikrai nereikia.
- Ak, kaip tu negali suprast, kad visos mamos tik ir tesvajoja pamatyt savo dukrą su vaikinu.
- Mane jau nervina tos tavo kalbos, gal gali patylėt. Man visai neįdomu, ką dabar pasakysi, aš einu į parką.
Emilija pasėmė paltą ir trenkė durimis tiesiai prieš mamos nosį. Ji supyko ant jos, kad ji niekada negali užsičiaupt apie vaikinus. Ją tai tiesiog psichiškai veikia. Viską kelią beeidama siuto ant mamos. Priėjo parką, į kurį visada ateidavo, kai kas nors ją supykdydavo. Tenai buvo jos mėgiamiausias suoliukas, kuris visada, kai tik ji ateidavo, būdavo laisvas. Ir šiandiena ne išimtis. Ji atsisėdo ir pasėmė knygą, kurią atsinešė kartu. Eva Ibboson „Kelionė prie Amazonės“. Tai buvo mėgstamiausia Emilijos knyga. Ji ją gavo iš senelės, kuri jau iškeliavusi Anapilin. „Ak, kad galėčiau nukeliauti prie tos upės ir iš tikrųjų pamatyti visus tuos gyvūnus, kuriuos matė Maja, kokius gerus draugus kaip Klovis ir Finas“, – negalėjo nustoti galvoti Emilija. Pro ją praėjo daug žmonių. Visi žiūrėjo keistai. Kaip tokia daili panelė gali būti viena? Jai visai nerūpėjo, ką galvoja jos mama, kad ji neturi vaikino. Emilija tiesiog nori būti laisva. Beskaitydama knygą Emilija net nepastebėjo, kad priešais ją kažkas stovi. Pakėlė galvą – žiūri, kažkoks nepažįstamas vaikinukas.
- Gal galiu prisėsti? – paklausė vaikinas. Visi kiti suoliukai užimti, tik šita vienas teliko, ant kurio yra vietos.
- Žinoma, gali. Juk čia neužrašyta, kad suolas mano, – pajuokavo Emilija.
- Kokią knygą skaitai?
Emilija parodė viršelį.
- Žinau ją, tai „Kelionė prie amazonės“. Įdomi knyga. Galima sakyti, mano mėgstamiausia, – pareiškė jis.
- Mano taip pat, – atsakė Emilija.
- Tu čia matyt neseniai atsikraustei, nes anksčiau tavęs nemačiau.
- Deja, aš čia gyvenu labai seniai. Tik kad retai kur išeinu, – pasakė Emilija.
- Galėtum dažniau pasirodyt saulėje, nes tu visa tokia išblyškus ir balta, – pastebėjo vaikinukas.
- Man saulė nelabai patinka, kaip ir diena. Aš labiau mėgstu tamsa ir naktį, – išrėžė ji. „Koks tipiškas kvailys. Kaip ir visi pirma nekaltučiai, stengiasi pritapt, o paskui pasirodo ir tikrieji bruožai...“ Aš jau eisiu, nes namie turiu daug darbo.
- Viso.
Emilija nuėjo savo keliu atgal namo. O Benas taip ir nesužinojo jos vardo. „Ot, net vardą pamiršau paklaust. Koks aš kvailys“, – pagalvojo jis.