Didžiausias kaimelio girtuoklis buvo Anastazas Sapiega, o jo žmona Margarita galėjo drąsiai vadintis pirmąja moterim girtuokle, nes gėrė jie abu kartu, kaip ir dera darniai tarybinei šeimai.
         Lyginti mėgstantys kaimelio gyventojai Anastazą lygino su Bazilijum, ypač kai drauge abu pamatydavo prie parduotuvės.
- Stulgys taigi, žiūrėkit, kaip gyvena, pas jį viskas tvarkingai, tik namas be tvorų.
- Na, jau ne, tai juk dėka Stulgienės ta tvarka, o iš Bazilijaus tuščia vieta, pigiam rašalui supilti indas.
- Bet tu pažiūrėk į Sapiegų namus, juk kieme per balandas ir kiečius per metrą nieko nesimato, grynos džiunglės.
- Bet Anastazas muzikantas - mok su armonika paliurlinti...
         Tuo klausimu galima ginčytis be galo, o teisybės neprieisi, o du draugai Anastazas ir Bazilijus jau nusipirkę, kiek reikia, arba kiek pinigų turėjo, arba visai už dyką pasiėmę (ant bargos), klibina į šalia parduotuvės esančius kažkada buvusius kaimo kapelius, apsodintus dabar jau beveik šimtamečiais ąžuolais, liepom ir klevais, išgerti. Ši vieta buvo tapusi kolūkio girtuoklių suėjimų vieta, labai patogu, šalia parduotuvė, jei pritrūko, nueini ir parsineši, kas kam rūpi, kad geriama ant kapinaičių.
         Sėdi ramiai šimtamečių ąžuolų pavėsyje, be to, kapinaičių viduryje buvo didelė duobė, ten buvo galima sukristi, jeigu netikėtai koks kolūkio valdžios atstovas apsireikšdavo parduotuvėje.
         Tą dieną, kaip dažnai būdavo, į kompaniją įsijungė ir trečias sugėrovas – Feliksas Velėna. Tai buvo niekur nedirbantis, niekur oficialiai negyvenantis, be dokumentų, gyvas padaras (galite pasipiktinti, kad gyvą žmogų taip vadinu, bet, atleiskit, kaip jį pavadinti?). Kaimelyje buvo pravardžiuojamas: „Pikta dvasia“, „Šešėliu“, „Liaudies meistru“, „Knakiu“ ir kitaip.
         Jeigu kiek smulkiau pažvelgtume į Feliksą Velėną, tai gyveno jis nuo mūsų kaimelio kokie trys kilometrai, pamiškėj prie melioracijos griovio, buvusioj pirtyje, melioratoriai kai ardė ten stovėjusią sodybą, kurioje šeimininkei gyvai esant ir glaudėsi jis, pasigailėjo Felikso ir paliko jam nors tokį būstą. Žodžiu, gyveno geriau negu garsusis Diogenas iš Sinopo, tas kur molinėje statinėje leido šiltas Apeninų pusiasalio naktis. Tačiau kas kaime papasakos apie Diogeną ir jo darbus, nors reikia pasakyti, kad Diogenas irgi nieko neveikė, gyveno iš filosofijos ir kojų, o Velėna iš kojų ir miško. Nes miške jam „augo“ grėbliai ir jų kotai, krepšiai, šiaip įvairūs kotai šakėms, kastuvams, juos Feliksas pardavinėjo prie parduotuvės kaimelyje ir iš to pelnėsi duoną ir vyną kasdieninį.
         Tačiau ne apie tai kalba, prieisim ir prie Felikso.
         Gėrė tą dieną, kaip sakiau, trise, o Anastazas, jau gerokai „apsinešęs“, patogiai atsirėmęs į ąžuolą, rodė pirštu į vieną likusį nuverstą, cementinį kryžių bei graudžiu, girtu balsu kalbėjo:
- Aš kai tik pamatau tą kryžių, suima toks siutas, žinokit, jog atrodo nutraukyčiau rankas tam, kas tai padarė, kas nuvertė kryžių.
         Bazilijus nieko nesakė, tik žiūrėjo kaip smagiai Feliksas pila į save vyną, kad net dantys barška į stiklinės kraštus nuo drebančių rankų, o Anastazas toliau tęsė savo graudžią kalbą:
- Mane seniai kamuoja mintis, jog reikia atstatyti, visus keturis medinius kryžius...
- Gerk, Anastazai, – pertraukė jo gražbyliavimą Velėna.
         Nutilęs Sapiega piktai pažvelgė į gelsvai – melsvą Velėnos veidą su didelėm plonom, beveik permatomom ausim ir ilga geltonai – mėlyna nosim, bet nieko nepasakė, tik paėmė ir išgėrė, taip paprastai, kaip buvo nuo seniai įpratęs, be jokios kančios, lyg tai būtų jo darbas kasdieninis.
         Kaip gėrė Bazilijus mes atsimenam, lyg ugnį žmogus rytų, bet žinojo vieną tiesą, jei gamina, reikia pirkti ir vartoti.
         Kadangi abu sugėrovai tylėjo, tai Anastazas, kažkokios jėgos įkvėptas, užkando šalto rūkymo riebios stauridės gabalą ir duonos gabaliuku bei su patosu lyg koks pranašas pareiškė:
- Štai jums prisiekiu, abiems, kad nepraeis nei mėnuo, kai aš atstatysiu kryžius, ir dar koplytėlę sumūrysiu, ir jeigu aš to nepadarysiu, tegu trenkia mane perkūnas... – ir sulig tais žodžiais, atsitiko didelis stebuklas. Trenkė iš giedro dangaus perkūnas, ir taip trenkė, kad net nuo gretimo klevo sausos šakos nukrito į žolę, o Velėnai išslydo stiklinė iš rankų, gi Bazilijus tik baugščiai persižegnojo, kai tuo tarpu Anastazui, stovinčiam ant kelių, tyliau sumurmėjo:
- Baik, Anastazai, tokius juokus.
- Kaip pasakiau, taip ir...
         O čia dar didesnis trenksmas užėjo užgoždamas Sapiegos žodžius, prapliupo lietus, suvaręs tris draugus į šalia stovintį Sapiegos namą.
         Pats Sapiega sėdėjo virtuvėje kaip nesavas, akys degė nežemiška šviesa lyg jose būtų atsispindėjusi kokia apvaizda.
         Taip tą dieną tylėdami ir išbaigė gerti savo vyną, nes Stulgys su Velėna nebeleido kalbėti apie atstatymus Sapiegai, kad tos kalbos neužtrauktų kokios nelaimės.
         Bet nelaimę vis dėl to užtraukė, nes po kurio laiko buvo paskelbta blaivybė ir dėl to įstatymo Bazilijus ir Feliksas kaltino tik Anastazą ir jo kalbas.
         Betruko praeiti mėnuo laiko, kai apleisti kapeliai pražydo gėlėm, naujai atsitiesė keturi kryžiai, atsistojo ir su cementiniu užrašu „1910“ metai metalinis kryžius, išaugo nedidelė mūrinė koplytėlė su jai priklausančiais paveikslais, žvakelėmis, o vieną sekmadienio popietę atvažiavęs kunigas pašventino Anastazo triūsą, palinkėjo jam ir toliau darbuotis ta pačia linkme, kuria taip gražiai pradėjo.
         Užtat dabar Anastazas Sapiega gerdamas visada teisindavosi, kad jį tam darbui palaiminęs pats parapijos kunigas – klebonas.
         Kartą, kai visa įprastinė kompanija jau buvo įkaušę, jis sušuko:
- O, norit, aš pastatysiu čia bažnyčią ir... – Bet buvęs Bazilijus su Feliksu spruko lauk, kad neužtrauktų vėl kokios koronės, tačiau ir vėl užtraukė: dar labiau pabrango gėrimai, ir dėl ko jau dabar visi kaimelio girtuokliai atvirai kaltino Anastazą, kai kurie net siūlė įkrėsti jam gerai „į skūrą“, kad laikytų savo kvailą liežuvį už dantų.
- Kad jį patį kur perkūnas trenktų, – sakydavo tyliai Bazilijus, per petį žvelgdamas į dangų.