Skiriu  R.Kalantos susideginimo metinėms

Gyveno kartą karalius ir turėjo jis sūnų. Tas sūnus buvo didelis tinginys ir nors karaliams nereikia nieko dirbti, bet kol jie yra dar tik princai, turi daug mokytis, kad sugebėtų ateityje valdyti valstybę. O šitas princas buvo toks tinginys, kad jam atrodė, jog ir be mokslų jis sugebės visiems vadovauti, anoks čia menas - pasakei atnešti tą arba nunešti aną? Karalius ilgai ir kantriai jam aiškino, kad ne viskas taip paprasta, reikia ir kalbas mokėti, ir dokumentus pasirašinėti, ir biudžetą apskaičiuoti, daugybė sudėtingiausių sprendimų kasdien laukia karaliaus ir jiem priimti reikia pasiruošimo, bet sūnus niekaip nepajėgė įveikti savo tinginystės ir moksluose nei kiek nepasistūmėjo.
Tada karalius pasakė, kad be mokslų jis tinkamas tik gatves šluoti ir nutarė sūnų pamokyti. Priėmė į sūnaus vietą neturtingą, bet gabų berniuką, o sūnų išsiuntė gatves šluoti. Kurį laiką viskas sekėsi neblogai, naujasis berniukas lengvai perprato biudžeto sandarą, išmoko kelias kalbas ir etiketo gudrybes, bet karalius vis labiau ir labiau ilgėjosi tikro sūnaus ir priekaištavo sau, kad per griežtai su juo pasielgė. O ir princui šluoti gatves atsibodo, tad ėmė galvoti  kaip nuteikti karalių prieš vargšą berniuką.
Slampinėdamas apie pilį, jis pastebėjo, kad kiekvieną rytą arklininkas, jaunas vaikinukas išvažiuoja per vartus tuščiu vežimu, o vakarop grįžta į pilies kiemą prisikrovęs iki viršaus šieno, kuris buvo reikalingas tvartui valyti.  Kadangi arklininką gerai pažinojo, nes mėgo ateiti į karališkas arklides pasigrožėti rinktiniais žirgais, tai greitai su juo susiėjo ir papasakojo savo bėdą, kad yra išvytas iš rūmų, turi gatves šluoti ir yra labai pasiilgęs mylimo tėvelio, todėl nori slapčia į pilį patekti ir bent miegantį jį pamatyti.
Kartu jie sutarė, kad princą paslėps šiauduose ir tokiu būdu prasmuks pro pilies sargybą. Vieną dieną jie taip ir padarė. Sargybiniai nieko neįtarė, todėl tik atmestinai apžiūrėjo vežimą, vieną kartą kyštelėjo kardą į šiaudus, bet tas į nieką neįsirėmė, mat princas gulėjo ant vežimo dugno.
- Važiuok, - pasakė sargybinis, ir arklininkas įvairavo vežimą pro vartus.

Kurį laiką jie pabuvo tvarte, o atėjus nakčiai princas nuėjo į pilį. Kadangi visi miegojo, jam nebuvo sunku patekti į karaliaus miegamąjį. Apgraibomis surado naktinį staliuką, o ant jo žiedą su antspaudu, kurį, princas tai žinojo, karalius visada nusimauna nuo piršto nakčiai ir padeda šalia ant staliuko. Viską tyliai atlikęs, princas nusigavo iki savo buvusio kambario ir žiedą įkišo į drabužių spintą. Tada tyliai, kaip atėjo, taip ir išėjo. Grįžo į tvartą, kur jo laukė arklininkas, ir kartu išsimiegojo ant šiaudų ligi ryto.
Ryte anksti paslėpęs princą po skudurais arklininkas jį išvežė iš pilies. Kiek vėliau karalius pasigedo savo žiedo, kurį tik prabudęs buvo įpratęs užsimauti ant piršto. Iėškojo ant grindų, po lova ir visą kambarį, gal kur nusirito, bet nerado. Tada sukėlė ant kojų sargybą ir liepė tuoj pat apieškoti rūmus. Be to išsiklausinėjo, ar kas nebuvo slapčia į pilį prasmukęs, bet sargybos viršininkas užtikrino, kad niekas išskyrus arklininką į pilį ir iš pilies nebuvo atvykęs arba išvykęs, o arklininkas, tai žinote Jūsų Didenybe, tik šieną vežioja.
Sargybos viršininkui paminėjus šieną, karalius prisiminė, kad šliaužiodamas ant grindų savo miegamajame ir ieškodamas žiedo, lyg ir pastebėjo kelis šiaudgalius, bet nespėjo jis ilgiau apie tai susimąstyti, kai išgirdo balsus ir šauksmus, kad žiedas atsirado. Žiedą aptiko vienas sargybinis naujojo berniuko rūbų spintoje ir vedėsi tariamą nusikaltėlį vienais naktiniais marškiniais žemyn pilies laiptais, užsukęs jo ausį.
Atvedęs prie karaliaus žemai jam nusilenkė, kartu nulenkdamas ir vargšą berniuką, po to paleido jį ir padavė karaliui žiedą. Karalius tuoj pat liepė surakinti nieko nenutuokiantį vaiką ir įmesti į rūsį, o savo sekretoriui įsakė surašyti raštą apie tai, kad rytoj pilies aikštėje bus įvykdyta  mirties bausmė, kuri bus perspėjimas ir priminimas, kad vagiliavimas yra labai rizikingas ir didžiai nenaudingas verslas.
Rytojaus dieną aikštėje susirinko daugybė žmonių, visi norėjo pažiūrėti, ką gi tokį karalius nusprendė taip žiauriai nubausti. Budelis jau nuo ryto plušo, kol pasistatė pakylą, atsirideno kaladę, gerai išsigalando kirvį ir apsirengė raudonais drabužiais, o ant veido užsidėjo juodą kaukę su skylėmis akims, nosiai ir burnai.
Lygiai vidurdienį į aikštę atėjo karalius su svita ir įsitaisė specialiai jam pastatytoje ložėje. Tada iš pilies rūsio surakintomis rankomis buvo atvestas vargšas berniukas. Karaliaus sekretorius garsiai perskaitė nuosprendį ir paklausė vaiko, ar jis sutinka su jam pareikštu kaltinimu. Tas atsakė:
- Aš nieko nepadariau.
Per minią nuvilnijo nepasitenkinimo šurmulys, o karalius tuo metu linktelėjo budeliui, kad tas atliktų savo darbą.

(Toliau seka  dvi pabaigos, skaitytojas gali iš jų pasirinkti vieną pagal savo pomėgį)
     Laiminga pabaiga.

Budelis parklupdė berniuką ir padėjo jo galvą ant kaladės. Minioje buvo karaliaus sūnus, jis stovėjo visai arti pakylos, tad karalius atkreipė į jį dėmesį, bet nebuvo tikras, ar tai princas, nes tas stovėjo nuleidęs galvą ir nežiūrėjo į egzekuciją. Tik kai pasigirdo duslus kirvio smūgis į kaladę ir galva nusirito šalia princo kojų, jis pakėlė akis į tėvą. Žmonės jau skirstėsi, o jie vis žiūrėjo į vienas kitą.
Pagaliau karalius atsistojo ir priėjo prie sūnaus, apkabino ir priglaudė jį prie krūtinės, ranka glostė susivėlusią princo galvą. Tada pastebėjo, kad jo plaukuose daug šiaudų. Atlenkė sūnaus galvą ir paklausė nustebęs:
- Tu tai padarei?
- Atleisk man, tėve, - apsiašarojęs sukuždėjo princas.
- Nieko, nieko, sūnau, neverk. Berniuko, aišku, gaila, geras buvo vaikas, ką darysi, toks, matyt, jo likimas. Bet svarbu, kad vėl būsim kartu.

     Teisinga pabaiga.

Budelis parklupdė berniuką ir padėjo jo galvą ant kaladės. Minioje buvo karaliaus sūnus, jis stovėjo visai arti pakylos, tad karalius atkreipė į jį dėmesį, bet nebuvo tikras, ar tai princas, nes tas stovėjo nuleidęs galvą ir nežiūrėjo į egzekuciją. Tik kai pasigirdo duslus kirvio smūgis į kaladę ir galva nusirito šalia princo kojų, jis pakėlė akis į tėvą. Jų akys trumpam susitiko, po to princas apsisuko ir šmurkštelėjo į minios gilumą. Karalius lyg stojosi ir tiesė į jį ranką, bet paskui vėl klestelėjo atgal į sostą, bandydamas suvokti, kas sūnaus išvaizdoje jį suglumino.
Taip nieko nesupratęs jis visgi paliepė sekretoriui tuoj pat surasti princą. Netrukus mieste jau šmirinėjo daugybė seklių ir tyrinėjo kiekvieną berniuką. Bet princas dingo kaip į vandenį.
Tik kitą rytą išvykęs medžioti, kad bent kiek prablaškytų negerą nuojautą, miške po ąžuolu, po kuriuo visada sustodavo pailsėti, karalius rado kybantį negyvą savo sūnų. Kardo mostu nukirtęs virvę jis pagavo į glėbį sustingusį kūną, ir tada iškart suprato, kas jį taip suglumino vakar princo išvaizdoje – o gi šiaudai, kurių jis rado savo miegamajame ir kurių ir dabar buvo pilna vaiko galva.