nežibutė  „Atnešk man karamelinių ledų...“


apkurtęs gal buvau neišgirdau
nors karamelinių ledų ir kvapnią rožę
skubėdamas nešiau tris ilgus metus
bet ten ne tu o ta kita
balta gulbe šarmotą gruodį

apstulbusį paliko pakelėj
                  mostelėjus sparnu žieduotu
taip skaudžiai širdį man nubrozdžiusi
delnuos ledai sutirpo
                                užanty sušalo rožė
vien karamelė prilipusi prie atminties

o aš matyt iš ilgo sapno pakirdau
išgirdęs apie karamelinius ledus
              jaunystę ir kvapnią baltą rožę
jau be vilties tik tvinksi smilkiniuos
                      ne tuo metu ne tuo metu
taigi pavėlinęs į tamsą skubantis keleivis

o lūpas žemuogių ir pieno
                        šarmoj vienatvės tą menu
negyja nuobrozda
                     kai byra nuometai nuo ievų

nors iš tiesų meluoju sau
nebuvo karamelinių ledų
o rožes baltas saugo vilkšunis dantytas
alyvų ugnys ir vaisiniai ledai
po šešias kapeikas
nebuvo pievoje brydės
o žingsniai betono plytom uždangstyti