Iš vieno lopšio kažkada
visi išėjom, tik per daugelį
tūkstantmečių tai pamiršti
spėjom.Daugybę nuopuolių
turėjom, be jų apsieiti kažkodėl
mes negalėjom. Galų gale egoizmas
taip išaugo, išbujojo, kad jūros
krantų nebesimato jojo. Mes blaškomės
sūriam vandeny, ieškodami salos,
ir kirminas kartėlio dar ilgai nuo
mūsų neatstos. Klaidžiojam lyg
vaiduokliai naktyje, kažko vis
ieškodami savo širdyje.
Ar ateis išsigelbėjimas,
ar nužengs iš dangaus taip
trokštamas išganymas?
Pasaulio pradžia apgaubta
paslapties skraiste, nenutuokiame mes,
kas buvo tolimoje praeityje, kaip gi
vis dėlto buvome sukurti bei kokiai
vystymosi tvarkai pajungti. Gyvenimas
juk trumpas, vieno amžinybės mirksnio,
tačiau juk artėjame prie Tiesos atskleidimo
žingsnis po žingsnio. Tai ilgas,
sudėtingas kelias, bet toli toli horizonte
jau matosi jo galas, atvesiantis į
bendrystę, visų pasaulio sielų
tikrą giminystę.
Čia daug dar galima rašyti ilgai,
Gali kažkas tarti, jog
nieko verta visa tai.
Laikas parodys, kieno Tiesa,
ar užlies mus kada nors
visa aprėpianti vienybės šviesa.