Protėvio balsas

Išauš vėl rytas nuostabus,
Naktis tamsioji pasibaigs,
O tas gyvenimas puikus
Tikrai pražys naujais žaismais.

Kai vėtros siautė, kibirkščiavo
Žaibai žalieji danguje,
Man protėvis žodeliais savo
Prabilo garsiai lietuje.

„Vaikeli, – sako, – ramus tu būki
Ir nesijaudink niekada!
Audroj laikinoje nežūki,
O kreipkis į mane malda.

Aš tau padėti pasistengsiu,
Nes iš aukštai geriau matau
Ir kovai tolesnei parengsiu,
Kad nebūtų bloga tau.“

Kai šiuos žodžius tik išgirdau
Ir juos gerai įsidėmėjau,
Iš pačių pradžių pamaniau –
Klajūnas vėjas sušnabždėjo.

Bet štai balandis iš po kojų
Viršun iššovė kaip kulka.
Sparnu savuoju man pamojo
Protėvis tarsi raukšlėta ranka.
Feniksas Skrajūnas