„meilė yra didesnė už tą, kuris myli“
                       (J Brodskis)  
            

Pasiilgau tavęs, tavo akių -
Tos gelmės į kurią pažvelgti svaigu.

Sklidina nebylios paslapties, -
Žaižaruoja gelmė ir blyksi
Palaimingu švytėjimu būties, -
Tu - ne sapnas ir neišnyksi?

Gal žaibų tu dukra, nežinau,
Gal žvaigždės, gal šaltinio skaidraus,
Balta aguona gal vėjų delnuos
Vasarvidį sulaukusi savo lietaus?

Šeimininkė - įnoringa lemtis, -
O lietus gal ledokšniu pavirs? -
Pavyduolės stebės akimis -
Gležną žiedą rudens gėla susargdins...

Bet akimirką šią kibirkštėlių gelmė sklidina,
Pasiilgau tavęs, man graudu, mylima...

Netiesa, netiesa, netiesa,
Ne fotonų šviesa akyse -
Iš aikštingos lemties išvogta
Palaiminga būties bespalvė šviesa...

Skaidri - tarsi žolėje rasa -
Nemeluota būties dovana...
Drumsčias mintys ir stringa širdy -
Mano meile, sakyk, ko verki?

Pakylėta lig žvaigždės tolimos,
Lig žaibų, lig šaltinio skaidraus,
Ligi žodžio ribos galimos,
Lig skirties - to pelyno aitraus...