Iš stebuklingų pumpurų dėžučių
Klevai ištraukė žalio šilko skiautes.
Pabirs vaivorykštė šiltam vėjeliui pučiant,
Nes rūbų keist gamta negali liautis.

Į linksmą puotą renkasi kamanės,
Į darbo pamainą suskato skruzdėlynas,
O muzikantai kaip kuris sumanęs,
Pritart orkestrui griežiančiam mėgina.

Net ir vorai priplėkusioj palėpėj
Naujus tinklus šitam sezonui audžia.
Į saulės ritmą kraujas atsiliepia,
Tik sausas stabaras visiems pavydi graudžiai.

Ką ten jis šnabžda – prakeiksmus ar maldą,
Kad šilko žalio vėtros nedraskytų?
kodėl net šventė noro nenumaldo,
Ką srabarėlis sako, išklausyti?

Nes pamažu kiekvienas kraujas vėsta,
Kasmet mažiau atrasdamas pagundų,
Kol vieną kartą spindulių nutviekstas
Gegužio puotoj šėlt nebenubunda...

Skardenk, lakštingala, kad širdį, o ne langą
Šį stebuklingą rytą pradaryčiau
Ir kad pavasarį tarytum svečią brangų
Jausmų žiedais spalvingais apkaišyčiau.