Pabiro man obelžiedžiai į  širdį
Ir žeria saulės auksą spinduliai.
Tik šelmis vėjas nieko nebegirdi
Ir mėto juos kertelėse giliai.

Nukritę šildo, kaitina krūtinę,
Jaučiu - many  šviesių spalvų gama.
Atrodo, man metus kažkas ištrynė,
O aš ir vėl esu jauna dama.

Dairausi, laukiu vėl raudonų burių
Ir jaunojo valdovo vandenų.
Ech, tas pavasaris mane užbūrė,
Aš vėl su juo į nerimą einu.

Tegu žiedai žvaigždėm į širdį sminga,
Nuo jų man gera, dangiškai šviesu.
Skrendu lyg angelo sparnais laiminga
Ir noriu šaukt: \"Pasauli, aš esu!\"