Turėjau aš kadais draugus,
Ištikimus ir gerus,
Padėdavo visada,
Kada liūdėdavau viena,.

Ašaras braukdavo man jie,
Kada raudoti vertė ne jų kaltė.
Neišskyriau nė vieno,
Vienodai mylėjau kiekvieną,.

Buvo gražūs vakarai,
Kai bėgiojom dangum aklai,
Skaičiuodami klaidas,
Pavirtusias į žvaigždes.

Bet pražydus kartą gėlėm,
Prisiminiau, kaip nuo kalno lėkėm,
Laimės himną dainuodami
Ir kartu visad būti svajodami.

Šiandien aš bėgu viena.
Nebe tokia laiminga,
Likimo užgauta,
Draugų prarasta.

Leidžiu aitvarą į dangų,
Tikėdama sutikti kitą
Aitvarą spalvingą,
Kuris vaikystę vėl primintų.

Ieškau aš pažįstamų veidų,
Kuriuos pamačius būtų man graudu,
Kad širdy drugys vėl suplasnotų
Ir pas senus draugus nuskraidintų.