Žiemos šalty
Pūgos nugludintas akmenėlis rymojo
Ir klausėsi.
Jis girdėjo ūbaujant rūstų vėją
Ir atminė.
Jis prieš save regėjo
Motulę brangią,
Kuri niekada nepaliko,
Nepaliovė globojusi, gynė ir brangino.
Šešėliui apglėbus horizontą ramino
Ir tylutėliai šnibždėjo
Savo žemu, gerai pažįstamu balsu,
Ką regėjusi, ką mačiusi...
Bet akiratyje atsirado dinozaurai.
Jie vis ėjo, artėjo,
Jų tiek priėjo, tiek priėjo,
Ir tamsu...
Nežinau, kur vėjas papūs,
Kur keliai nuves.
Riedu įšalo persmelkta žemele,
Kur ne kur grumstelį aplenkdamas.