Dažnai mūsų mintys pradingsta,
Erdvėj tyla užrakina žodžius.
Laikas skuba it upė savo vaga,
Neša tyliai nuoskaudos šapus.

Kūną užpildom šalčiu gruodžio,
Paslepiam laimę ir gėrį nakty.
Tik reikia vieno gero žodžio,
Ištarto su džiaugsmu širdy.