Rašau jauniems, kuriems dar marios laiko
Ir daug jėgų darbams bei polėkiams šauniems.
Išmeskite žodžius „na, kada nors“ kaip klaidą,
Savęs neleiskite pavergt, jų būti apgautiems.

Na, kada nors, sakiau, rašysiu apie meilę
Eilėraščius skambiausius, gal net poemas,
Apie jaunystę, sutiktą mergaitę dailią,
Jos kerinčias akis, man ištiestas rankas.

Na, kada nors, sakiau, pasaulį pamatysiu,
Keliausiu po miestus, įkopsiu į uolas,
Sniegynus peržengsiu, tarp palmių nepaklysiu,
Žvilgsniu nuglostysiu egzotiškas gėles.

Greit laiko traukinys pasieks galinę stotį,
„Na, kada nors“ nebuvo užrašo ilgam kely.
Dabar matau, kaip maža buvo tik svajoti,
Ketinti rasti laimę ten, toli, miglotoj ateity.

„Na, kada nors“ nubraukite, paverskite dabartimi:
Dabar einu, darau, myliu, rašau, keliauju –
Džiaugiuosi šia diena, gražiausia savo stotimi,
Ir nieko nieko neprašau grąžint atgal, kartot iš naujo.