Bazilijus Stulgys į mūsų kaimelį atsirado netikėtai, beveik kaip koks grybas iš po lietaus, arba kaip pats lietus vasarą, kai staiga iš niekur ima ir lyja.
         Taip ir jis atsirado.
         Kaimelyje biografijos pasakoti nereikia, nes visi žino, kur tu gimei, kas buvo tavo tėvai (kiti žino net kas buvo tavo seneliai ir su kuo jie ėjo, va), kur tu mokeisi, kiek ir ko išmokai, kas tavo žmona ir kaip jūs susipažinot.
         Taigi, Bazilijus Stulgys buvo kilęs nuo Klaipėdos, ar tai nuo Kretingos, jis pats maišėsi, sykį sakydavo nuo Klaipėdos, o kitą žiūrėk jau nuo Kretingos. Atsirado prieš kokias tris dešimtis metų, kažkokių giminių supirštas su vietine „merga su vaiku“ (nes šalia mūsų kaimelio vandens telkinių nebuvo išskyrus du priešgaisrinius tvenkinius, todėl ir „paskenduolių“ nebuvo kur rastis, užtat mergų su vaikais kas trečioj troboj). Mes paaugliai ta tema kalbėdavome sakydami, kad tada buvo mada – merga su vaiku, nes bent trys „mergos su vaikais“ dorai gyveno su vyrais, dar dvi retą sykį kokį vyrą susigraibydavo trumpam, bet niekas viešai jų nesmerkė, na nebent parduotuvėj belaukiant duonos papletkydavo kol kuri nors iš jų ateidavo ir viskas.
         Stulgienės vardas buvo Kotryna, ūgiu gal net lenkė gunktelėjusį Bazilijų. Buvo energinga, greitakalbė, gal todėl su laiku tapo smarkesnė ir stipresnė už savo vyrą, ir tuo pasinaudodama kartas nuo karto gerokai įkrėsdavo Bazilijui už pastovius išgėrinėjimus.
         Nors aišku, kad tokiam žmogui, kaip Stulgys, kuris nekėlė sau didelių reikalavimų gyvenimui, būdavo gerai gyventi ir taip.
- Gaunu, -  sakydavo su vyrais gerdamas, - ale kū darysi, matyt rek. Kū aš žinau kū girts pridirbu.
         Vyrai kvatodavo iki ašarų ir toliau gerdavo, nes tema būdavo tuo ir išsemiama, jeigu žmogus nesigina, kad gauna, tai ir nėr apie ką kalbėti.
         Nors ir gerai nusiteikęs kabintis į gyvenimą buvo Stulgys, tačiau gyventi jam nesisekė. Gimė vaikai, bet žiūrėk jo smarkioji žmona jau kaip nors ir sužalodovo mažulį. Na ne visai tiesiogine prasme, nes mylėjo ji vaikus, bet ne paslaptis buvo, kad „ne visi namie jai buvo“. Bet tai sušaldžiusi kur, ar betampydama bemėtydama sužalodavo, taip manė dauguma moterų..
         Kaimelyje į ją atlaidžiai žiūrėjo, o Bazilijus tik skėsčiojo rankomis:
- Aš aną į tap į tap, nu neklausa i viskas, nu kū durną buobą gali pasakyti?
- Dūk į skūrą rupūžę. – Imdavo mokyti smarkesni kaimelio vyrai.
- Ja, pabandyk, anų sykį bandžiau, tai savaiti daržinėj miegojau.
         Belikdavo palinguoti galvas.
         Taip iš viso vaikų būrio užaugino Stulgiai tik vieną sveiką, bendrą abiejų dukrą, mandriu, kaimelyje negirdėtu vardu – Aistė, nes pas mus kaime augo vis: Nijolės, Onutės, Julės, o va Aistė augo viena, ir augo žadėdama būti graži pana.
         Dvi dukros augo invalidės lovose gulėjo, sūnus persirgęs meningitu buvo proto invalidas nekalbėjo tik stūgaudavo ir dar vieną sūnų palaidoję buvo.
         Vyresnioji, ta kuri mergautinė buvo, tuo laiku jau buvo ištekėjusi, kažkur anapus rajono centro, ir pas savo kvanktelėjusią motiną labai retai atvažiuodavo.
         Bazilijuos tuo metu jau buvo prasigėręs tiek, kad gerdavo kiekvieną dieną. Sveikatos turėjo nedaug, bet buvo kviečiamas pas kaimynus talkon, ne dėl darbo, nes per kokį mėšlavežį, kitas šešiolikos metų paauglys daugiau pakabindavo, bet dėl kompanijos, mat reikėdavo prie pabaigtuvių iš kažko pasijuokti.
         Paskutiniu metu mažesni gėrikai su juo net nebegerdavo, nes šlykštėdavosi jo „gėrimo maniera“. Ima pavyzdžiui vyno „granioną“ stiklinę ir greitai užsivertęs išgeria du gurkšnius, o begeriant trečią tie du pirmi šoksta atgal. Neretai Bazilijus paspringdavo užsikosėdavo, bet vis tiek gerdavo tol kol išgerdavo. Sugėrovai priekaištaudavo:
- Na jau tu visai, nebėr kur bebėgti Bazilijau, per viršų pilti nėr gerai.
         O anas tik pečiais kaltai truktelėdavo, nes nebuvo ką pasakyti, o vyrai imdavo dar vieną stiklinę ir Bazilijus gerdavo iš atskiros, kas norės gerti iš priseilėtos ir atrajotos.
         Pasigerdavo jis nuo trijų butelių alaus, o nuo butelio natūralaus vyno užmigdavo.
         Darbus keitė proporcingai turimai jėgai: mūrininkas, prie medžio – stalius, kiaulių šėrikas ir galiausiai pečkuriu kiaulidėje, kūreno dyzelinį katilą, virdavo kiaulėms ėdalą.
         Kaimelio vaikai ir paaugliai jį vadino „Baziliu“, kiti „Katinu“, iš visiems žinomos pasakos apie Buratiną.
         Bet Bazilijus buvo mėgstamas vaikų, dažnai visas pulkas vesdavo jį girtą namo iš fermos, arba dar didesnė atrakcija būdavo vežti iš kaimynų paimtuose ratukuose, nes visi norėjo pamatyti, kaip duktė Aistė su motina tokiam stovyje pargabentui Bazilijui „ištaisydavo ausis“, kad kepurė nuskrisdavo nuo girtos galvos kelis metrus.
         Jeigu ne koks oras būdavo Stulgienė Bazilijų pasikišdavo po pažastimi ir nešdavo kaip kokį brangų dokumentą į kambarį, bet jei vasara ir šilta, tai blaivydavosi prie durų, bet jeigu neduok dieve atsipalaiduodavo pūslė ir kiti šalinimo padargai, Bazilijus išskrisdavo iš trobos į kiemo žolę pradžiūti.
         Jo gyvenimas buvo visiems matomas, nes Stulgio kiemas buvo be tvorų, be to vienas kambarys visada būdavo tuščias ir įėjimas į jį buvo iš gonkų pusės. Tai buvo kambarys kas rudenį atvykstančioms praktikantėms apsigyventi. Įvairių technikumų, žinoma susijusių su žemės ūkiu būsimos specialistės čia gyvendavo kelis mėnesius, o kadangi vaikų gyvenimas sukosi apie Stulgių kiemą tai žinodavom ir apie praktikantes viską.
         Be to, prie Bazilijaus namo sienos buvo viso kaimelio pašto dėžutės prikaltos ir laiškams išmesti dėžė, be to nuo čia paimdavo pieną, tai po parduotuvės buvo antras centras kaimelyje, o kai paaugo Stulgytė ir dėl jos būdavo renkamasi.
         O vargšas Bazilijus ryte atnešęs į parduotuvę tris tuščius butelius pirkdavo alaus ir į klausimą kas čia su akimi pasidarė turėjo vieną atsakymą:
         -    Ta ka nežinau, arba buoba, arba pavirtis būsu.
         Po piet Bazilijus važiuodavo iš parduotuvės dviračiu ir šypsodavosi, vadinasi fermoje jau susimetė vyrai kokiam buteliui, vaikams reiškė, kad pas Stulgius pavakariais bus linksma.