ir rodosi jau nieko nebereik
jau nieko girgždant sąnariams
                         ir blėstant laužui
ir klausiu ne savęs kada išeit
ir vėtros žemiškos neskaudžiai daužo

sakau nereik meluoju sau
seniokiškas užslėptas noras
tai kas kad nuo tavęs aš pailsau
bet trokštu gal labiau už orą

tos kibirkštėlių sklidinos gelmės
sakyk kodėl blakstienos liūdesį jau slepia
kai juodos skaros klevuose šlamės
atslinkęs ilgesys blakstienas slegia

juk viso labo buvo kliedesys
vien atmintis nekintamą išsaugo
aš tik ėjau ėjau lyg neregys
link tos žvaigždės o nerimas vis auga

kremtuos kad nebuvau  apakusi plaštakė
vien nuostaboj žavėjaus tavimi
svajone iš sapnų iš rytmečio rasoto tako
neįminta išliksi amžinai paslaptimi