Dar nemiegosiu, tegul naktis ilgiau glėby palaiko –
Jis šiąnakt toks gaivus, lyg išlaikytas vynas.
Ramus, tarsi spindėjimas žvaigždės ar sapnas vaiko,
Lyg lašas virpančios rasos, skaidrus ir tyras.

Tegul lakštingalos giesmė suplėšys šaltą tylą,
Aš negirdėsiu jos, manęs gal ir nebus.
Nieks nežinos ir nesupras, ko mintys veržias, kyla
Į ten, kur vakarais begėdiškai parausdavo dangus.

Tegul mėnulio pilnatis pasislepia tamsiam eglyne,
Man ir be jo užteks ryškios šviesos dienų,
Kada svajonėse ir svaiguly jaunatviškam paklydę,
Didžiuliam žemės rutuly mes likdavome tiktai du.

Dar nemiegosiu, dar obelys nemiega,
Apsunkusios nuo tūkstančių pražydusių žiedų.
Tai dėl manęs. Atvėrei man balčiausią savo žiedą,
Mieloji obelėle, matai, aš prie tavęs budžiu.

Akimirka, gal valanda, minutė – man laiko nesuprasti,
Kaip nesuprast gyvenimo vertės, jo tikro grožio.
Žinau, baugu pavasarį nakties žydėjimą prarasti
Ir žiedlapiais iškrist ant viso žalio sodo.

Dar nemiegosiu, tegul naktis pro šalį slenka be manęs.
Kol kas laimingas ir be jos šią valandą, minutę.
Aš nežinau, ar laikas pagailės, dar kada nors parves
Į šį žydėjimą, į pasaką nakties, kurioj taip gera būti.

2009-05-10