Keistumas šoka valsą lūpoms,
Sutrikdo skrydį užraugtoj tyloj.
Ištrūkęs tavo protas kipšas
Pasislepia ant marmuro tamsoj.

Mėnuo nublizgina paviršių,
Nuvalo dulkes nuo akmens.
Pabėgęs tavo protas kipšas
Šešėliu nardo ant vandens.

Nepasigenda tavo kūnas kipšo,
O džiaugias laisve beribe,
Po sodus rojaus kūnas vaikšto
Be rūbų siela, argi ne?

Juk protas – tai tik mūs drabužis,
Kuriuo dabinamės rytais.
O nuogas dvasios kūnas
Nurodo kryptį, kur mums eit.