Ir kažkas juos skaičiuoja po devyniolika
tai tikriausiai skruzdės per mano pirštų venas

laksto laksto
ir niekas joms nerodo kelio
ir tas niekas pilnas žodžių

ir juos lieja lieja lieja
ir mano lapai pildosi

neaikaiškių raštų

/found unfound/

išgalvotais hieroglifais iš svetimų knygų

aš nebūčiau išvydus
juodų laivų
šitame danguje

kurį taip drasko svetimos katės po gabalą
kiekviena ir dar smulkiau
po mažus skutus
ir aš vis mažėju mažėju ir nebegaliu daugiau
ir imu senti
ir traukiuosi

tada staiga pritrūksta centimetro laidui
ir mano rankos atsako man

ir niekas manęs nebegniaužia
ir svetimi vynai
iš nematytų
ir atsilikusių imperijų

/nihil rise
nihil nihil/

vynas ir mėsa
aplieti arbata
iš porcelianinio servizo

o man nevalia rašyti
nes paliksiu nebe aš
o tik krūva lapų
šalia sujauktos lovos

ir manęs staiga mažiau
ir mano dantys dar arčiau vienas kito
ir laukiu
kol kas nors atsiras tarp jų

laukiu
kol pamatysiu išlakius medžius
tinkamus statyti
juodiems laivams
ir jie plauks
per visus skaitomus laikraščius
per Somalį
per kino teatrus
per knygas
ir komiksus
ir per bažnyčių freskas

ir aš per jas eisiu
ir rinksiuosi vaizdus
ir juos perdėliosiu iš naujo
ir lauksiu naujų pamokslų

kad tik nesustočiau

o mano katė vis auga
ir jos kailis tankėja

ir tikiuosi, kad nereikės kraustytis į sibirus

ir taigas
tarp pačių išlakiausių medžių
nes ten per daug laivų
/dar nepastytų/ gyvuose medžiuose

ir mano pirštai nebevikrūs
tuose medžiuose
nes sakai ten lėti lėti
o aš

turiu sustoti
nes tuojau
ištikšiu
į

nesančias sienas

ir niekas manęs nerankios