-Veidrodėli, veidrodėli, išburk man ateitį! Kalėdos -stebuklų metas.  Mamytė sakė- „Padėk po kūčių vakarienės veidrodėlį ir šukas po pagalvę ir susapnuosi savo išrinktąjį“. Aišku, jei tau ji kas nors išrinks tais metais, manau. Štai mamytė tai susapnavo. Nė regėt tėvelio iki tol nebuvo regėjus, o susapnavo. Atėjo tėvelis apsiavęs „kerziniais“  batais, kelnės „galife“, „kepka“ ant šono! Štai tokį mamytė susapnavo, štai tokį ir pamatė pirmą kartą (ir visam gyvenimui atėjo). Kas kad gėrė, mergas mylėjo, ateidavo ir išeidavo, bet meilė buvo iš pirmo žvilgsnio, kad mylėjo, tai mylėjo. Ir aš savo vaikų tėvą kadaise irgi susapnavau- eina šalia šaukštais rankose barškina, varganas toks. „Škic, sakau, škic nelaime!“, o jis nesitraukia nors tu ką. Kiek vijau, kiek vijau! Bet prilipo tai prilipo, nė per žingsnį nesitraukė ir taip dviem dešimtim  metų! Pagaliau atsipurčiau, dabar laisva, kaip paukštė, net vaikučiai iš lizdo išskrido. Bet ir viena kaip pirštas. Ko gi nesušilt gyvenimo rudenį! Juk dar žavi esu! Vienas veikėjas taip tiesiai šviesiai ir pasakė, kai anądien su dukra kieme šnekučiavomės. „Jo“ –sako –visos moterys gražios, ypač pavasarį, kai pražysta ir rudenį bevystant ...“  Nagi taip savimeilę paglostė, taip paglostė, pasirodo dar graži,  dar... Ai ką čia. Taigi tą veidrodėlį ir šukas po pagalvę šmaukšt. Žiū, kad tik nenukristų po lovą viršugalvy, bus man burtis palovy.

      Ir kad sapnuoju, tai sapnuoju! Ir orgijas visokias, ir bohemišką aplinką, ir kažkokią trobelę ant vištos kojelės vidury ežero! Dar taip mačius nebuvau. O to išrinktojo kaip nėr, taip nėr. O žmonių, žmonių  visokių, net kiniečiai gretimam kambary puotauja ir ertmė kažkokia pažeme- pasilenkus žiūriu bene ten pamatysiu išrinktąjį, na tą, kurio ko gero nieks taip ir neišrinko. Ir taip nuobodu pasidarė, taip nuobodu. Taigi pasikviečiau savo angelą sargą, su kuriuo šiaip pūdą druskos jau suvalgiau ir taip dviese patraukėm laimės ieškot. Aš einu ledų dubenėliu nešina, jis barsčių. Ir taip žingsniuojam vienas paskui kitą. Tiesiog idilė. Atsisėdom pakrantėje, kojas į vandenį nuleidom. Jis savo bėdas pasakoja, aš savo. Žmonai gi nepapasakosi- nesupras. Bet vis gi ji ne siena- nepastumsi, taigi atgaiva tik sielai, ne kūnui,  bet  geriau negu nieko. O čia kur buvęs, kur nebuvęs kaip iš po žemių išdygsta dar vienas draugelis, ką tik vedęs, kuris pasiruošęs tave ant rankų nešioti. Ir tik ant rankų. Jau kaip apsidžiaugiau, tai apsidžiaugiau, kaip stvėriau glėbin tai stvėriau, anas net pavydėti pradėjo, bet pamatęs, kaip aš džiaugiuosi ir pats džiaugtis ėmė- juk gera, kai tavo artimui gera, nesvarbu, jog lietuviai esame. O kai prireikė tvirto peties, abu ne tik atsiremti leido, bet dar užsisodino mane ant pečių (ne ant sprando), vienas ant kairiojo, kitas ant dešiniojo ir neša. Šiaip jie vienas ilgas, kitas trumpas, bet pečiai vienodame lygyje, vienodai galingi. Štai taip išdidžiai nešama aš ir keliauju. Na kaip „vaizdelis“ ką? Gerai kad ne kojom į priekį. Juk sėdžiu.

     Apsidžiaugiau ryte pabudus. Na ir kam tie vyrai su visom savo „funkcijom“, jei nėra tvirtų pečių atsiremt, o čia „funkcijų“ tai nebus, bet tvirtų pečių sočiai! Ir taip visus metus. Štai ką man išbūrė veidrodėlis, o ne kažkoks ten horoskopas, nors ir raudonojo šuns metais.