Šviesios garbanos taip ir liko jos delne. Leila šyptelėjo. Atsargiai, stebėdama save veidrodyje, Leila nusikirpo plaukus. Visus tuos ilgus plaukus, kurių taip nekentė. Iš džinsų kišenės ištraukė mamos nuotrauką ir pasižiūrėjo į ją. Dabar jos buvo tokios panašios!
Mergina susėmė plaukus į maišelį ir išmetė į šiukšlių dėžę. Dar kartą nužvelgė save veidrodyje ir nusišypsojusi išėjo pro duris.
Tėvo svetainėje nebuvo. Leila pasiėmė kuprinę, susibėrė pinigus į kišenę ir padėjusi atverstą dienoraštį ant stalo išėjo pro duris.
Šiandien oras buvo tiesiog nepakartojamas.
– Leila, Leila, pažaisk su mumis! Jimvydas sakė, kad tu tuji nauja kjepsinio kamuolį!
– Nepyk, Martynai, laiko neturiu! – nusijuokė Leila.
– Kodėl tavo plaukai trumpi? – maža mergytė patampė ją už švarkelio krašto.
– Nes norėjau trumpų plaukų, Ritute, – nusišypsojo mergina. – Turbūt ledus valgei! – sumurmėjo šluostydama Ritai lūpytes.
Kiemas buvo pilnas vaikų. Visiems rūpėjo nauja Leilos šukuosena, naujas kamuolys, kuprinė ant jos pečių. Visi vaikai sekė Leilą iki kiemo vartų, prie kurių mergina visus dar kartą paglostė ir, pavaišinusi mėtiniais saldainiais, paliko toliau žaisti.
Stotelėje sėdėjo keletas jos klasiokų.
– Sveika, Leila, kaip savaitgalis? – nusišypsojo Tomas.
– Labas, ačiū, gerai.
– Kur važiuoji? – pasiteiravo Ernestas.
– Iki parko, – atsakė Leila. – Kur jūs trauksit? – papurtė galvą.
– Pas Gretą, eisim krepšinį palošt, – atsakė Tomas. – Beje, tau tinka trumpi plaukai.
– Dėkui, – Leila šiek tiek nuraudo.
Daugiau jie nesikalbėjo. Netrukus atvažiavo autobusas, Leila vėl išklausė nejuokingą vairuotojo pokštą ir, susimokėjusi už kelionę, įsitaisė autobuso gale.
Parke buvo vėsu, bet gražu. Bet ne to Leila norėjo. Jai labiau rūpėjo kirpykla netoli parko. Ten ji ir pasuko. Aptrupėjusiu šaligatviu, atidžiai žiūrėdama po kojomis, nekreipdama dėmesio į vis skubančius praeivius, nusišypsodama visiems valkataujantiems šunims ir į medžius iš baimės įsiropštusioms katėms...
Virš durų skambtelėjo varpelis. Leilos nosį pakuteno dažų ir plaukų lako kvapas. Į veidą plūstelėjo šiluma. Nedrąsiai pakabino striukę, į kampą pastatė kuprinę ir atsisėdusi į laisvą kėdę ėmė laukti.
– Laba diena, – pasisveikino gana stambi mergina. – Ko norėsite?
– Gal galėtumėte, – Leila ėmė kuistis kišenėje. – Mane sušukuoti štai taip? – padavė kirpėjai mamos nuotrauką.
– Na, nieko čia sudėtingo, – sumurmėjo.
Ir prasidėjo galvos plovimas, dažymas, kirpimas, šukavimas, džiovinimas ir panašiai. Leila atsipalaidavo. Nieko nedarė, tiesiog leidosi tampoma iš vieno kirpyklos galo į kitą, tiesiog laukė reginio, kurį išvys, ir iš užsispyrimo nekėlė akių į veidrodį.
– Na štai, baigta, – nusišypsojo merginai kirpėja.
Leila pažvelgė į save ir į nuotrauką ant stalo. Skirtumo beveik nebuvo matyti. Tos pačios akys. Tos pačios rudos garbanos. Tos pačios besišypsančios lūpos ir tie patys skruostai su mažomis duobutėmis.
– Kiek aš jums skolinga? – Leila papurtė galvą. Jai patiko tos garbanos.
Susimokėjusi pasuko parko link. Saulė jau leidosi už medžių viršūnių, darėsi vėsu, todėl mergina iš kuprinės išsitraukė striukę. Įkniaubusi nosį į močiutės megztas pirštines, Leila atsiminė kaimo kvapą.
Tada, pagauta pykčio ant tėčio ir Vytės, atsistojo, numetė įkyriems balandžiams bandelę su razinomis ir pasileido bėgte į autobusų stotį.
Nusipirkusi bilietą į Kauną, Leila prisėdo ant suolelio ir ėmė laukti. Turėjo dar geras dvidešimt minučių.