Gyveno kartą mergelė. Buvo labai raštinga. Tėvas jai padovanojo nuostabų rašiklį. Jis buvo juodos spalvos, turėjo auksinę plunksną, bei pats buvo auksinis.
Kartą mergelei berašant rašiklis pradėjo skųstis:
– Kodėl aš, gražuolis, turėčiau dirbti šį juodą darbą? Argi neturiu tarnų? Mane kankina ir rašo mano krauju.
Mergelė nesuprato ir negirdėjo nė vieno rašiklio nusiskundimo. Bet viską girdėjo ant lango gulėjęs sąsiuvinis.
– Gal baigsi dejavęs? Aš taip pat buvau jaunas gražuolis auksiniu švarkeliu. Nebuvau patenkintas, skundžiausi, bet niekas manęs negirdėjo. Taigi teko susitaikyti su tuo, kad teks kentėti visus tavo giminaičių kirčius į mano pilvą.
– Man nerūpi tavo kvailos istorijos. Aš reikalausiu, kad mane gerbtų ir nereikėtų dirbti sunkių darbų.
– Pražūsi, vaikine, – tepasakė sąsiuvinis ir pradėjo toliau snausti.

Rašiklis nelabai suprato sąsiuvinio žodžių, taigi toliau tęsė savo streiką prieš darbą. Kuo toliau, tuo labiau rašiklis pradėjo skųstis. Tingėjo net pajudėti. Pradėjo lieti savo kraują, terliojo mergelės rankas. Tik ėmusi su juo rašyti, išliedavo tiek rašalo, kad užtekdavo visam lapui nuspalvinti. Mergelei visiškai nebepatiko rašiklio darbeliai. Taigi ji nusprendė:
– Viskas. Man jau užteks. Su šiuo rašikliu ar daugiau nebesiterliosiu.
Padėjo mergelė rašiklį į lentyną.
– Pagaliau mane gerbia. Gavau nusipelnyto poilsio.
Bet rašiklis nesuprato, kad tai jam neišeis į naudą. Praėjo pora mėnesių. Rašiklis pradėjo rūdyti.
– Atostogų man jau gana. Aš jau pailsėjau. Galiu grįžti prie darbo.
– Per vėlai supratai, – prabilo sąsiuvinis. Dabar jai padeda kitas tavo giminaitis, o tu jai nebereikalingas.
Rašiklis suprato, kad pasielgė kaip tikras kvailys ir jam teks lentynoje pragulėti ilgai...