Buvo kartą du draugai – pieštukas ir trintukas. Tačiau jie gerai sutarė tik tada, kai nedirbo. Pieštuko darbas buvo rašyti, o trintukas turėjo trinti.
– Kaip tu gali toks bukas būdamas rašyti?! Vėl klaidų sakinyje privėlei! Neduodi man nė atsipūsti, – pyko trintukas.
Tada į pagalbą atskubėjo drožtukas. Pieštukas nemėgo, kai jį smailino. Droždamas drožtukas niurnėjo:
– Sukuosi, sukuosi, sukuosi... O, tu vis dar bukas! Sukuosi, sukuosi, sukuosi...
Sunku būtų ir nupasakoti pieštuko kančias. Anksčiau jis iš tiesų buvęs labai dailus jaunikaitis – toks aukštas, visada pasitempęs. Geltonas šilko švarkelis gražiai krito ant jo pečių. Tačiau dienoms bėgant pieštukas suseno, nukriošo ir rašydamas klaidų tiek daug palieka.

Vakarop, kai rašymo priemonės ir kiti daikteliai baigė darbą, jie buvo suguldyti į pieštukinę. Visi ramiai gulėjo, kol pieštukui į galvą nešovė viena mintis:
– Klausykite, draugai, ar jūs žinote, kas bus, kai mes nebegalėsime dirbti?
– Žinoma! Mes išeisime į pensiją, – pasakė liniuotė, kuri dažnai nusišnekėdavo, nes jau buvo gan sena.
– Mes šioje raštinėje gyvename seniausiai. Atsimename, kaip vieną pieštuką, kuris jau buvo silpnas, įmetė į židinį. Jo siela su dūmais nukeliavo į kanceliarinių prekių rojų... – pasakojo senosios žirklės.
– Bet juk vieną dieną ir man taip nutiks... Tačiau aš nenoriu mirti, trokštu amžinai gyventi! – susijaudino pieštukas.

Jis buvo jau trumpas, todėl būtų greitai netikęs rašymui. Pieštukui grėsė būti sudegintam, todėl jis paliko draugus ir pasislėpė palėpėje. Bailusis pieštukėlis, keletą metų pagyvenęs vienas tarp senų knygų, beveik norėjo sugrįžti atgal į raštinę. Tačiau jo kojos buvo sukriošusios, todėl negalėjo eiti. Trintukas ir kiti pieštuko draugai buvo kanceliarinių prekių rojuje, tik jis vienas dar daug metų tūnojo palėpėje ir laukė... mirties.