Lux aeterna

Taškydama purvą beprotė nustėro, tolumoje pamačiusi besiartinantį taškelį, kuris vis didėjo ir didėjo. Besiartinantis šešėlis, įsupęs nepažįstamą veidą į tirštą rūko drobulę, regis, saugojo jį nuo beprotiško viską ardančio žvilgsnio. Nurimusi ji sulaikė kvėpavimą. Molio virvelės kadarojo vakarinėje tyloje. Kažkur almantis upelis priminė, kad laikas nestovėjo. Jis vis garsiau ir garsiau skverbėsi beprotės ausin ir po keletos sekundžių upelis persikėlė į jos smegenis. Jis smagiai švokštė ir plovė suodinas smegenų rieves. Pagaliau ji iškvėpė nikotinu dvokiantį orą iš plaučių ir atsikando pasiutiškai gardaus, ką tik drėgme persismelkusio oro. Tolumoje matytas taškelis įgavo vis aiškesnius kontūrus. Jis buvo su trimis kojomis! „Nieko sau“, –  pagalvojo beprotė. „Tai bent, trys kojos!” Kaip unikaliai atrodė artėjanti žmogysta su trimis kojomis. Įsitikinęs, kad prisiartino pakankamai arti, jis atsisėdo ant šalimais stūksančio kelmo.

Nežinia, kelintus metus būtų skaičiavęs nabagas. Įsiveržė kažkokie kaukėti pabaisos miškan ir išrėžė visą šeimyninę alėją. Ir nė motais, kad išardė jaukų šeimos kampelį. Kur ten kampelį, visą alėją. Nuostabiai žalia lapija nustojo egzistavusi, vos pajuto benzininio pjūklo kvapą. Apmirė žaliūkų širdys, kai garsiai riaumojantis padargas pakirto tėvo storą surambėjusį kamieną. Sugriuvo visi alėjon ir užmigo amžinuoju miegu.

Trikojė vis dar neatpažinta figūra klestėjo ant metus diagnozuojančių rievių. Skvarbus būtybės žvilgsnis privertė beprotę pliumptelėti atgal į molingą dirvą ir apsimesti negyva. Netikėta garso banga perskrodė tuščią alėją:
– Nereikia, aš nepavojingas, – sudrebėjo vis dar tamsoje besislepianti trikojė esybė.
Beprotė suklususi klausėsi paslaptingojo. Staiga lyg pajutusi jei gresiantį pavojų, rankas suvilgė į šlapią molį ir pradėjo nuosekliai tepti kiekvieną dar baltą odos lopinėlį.
– Manai, tie suodžiai paslėps tavo sielą? – sušvokštė nepažįstamasis.
Atsakymas aiškiai plaukė upelio atgaivintomis smegenimis, tačiau prabilti beprotė nesiryžo. Ji, neatitraukdama akių nuo molingoje vietoje palikusio vandens atspindžio, toliau terliojo savo skaisčią veido odą. Beprotės kūno linijos buvo geidžiamos kiekvieno tikro vyro. Jos tobula virš galvos pakibusi aureolė spinduliavo aukso spalva, kuri skelbė, kad ji nepaprasta. Baltos suknios kamputis plaikstėsi virš molingo dirvožemio. Kai veidą galutinai užtvindė molis, ji prigludo visu kūnu prie žemės ir kažką pašnibždomis kalbėjo.
Nepažįstamasis įtempė klausos stygas ir stengėsi išgirsti tą melodingą šnabždėjimą, persipynusį molingų lūpų švokštimu. Tenugirdo:
– Lux aeterna*... – nunešė baltosios proskynos dvasios nepažįstamojo ausin.
Trikojė esybė suglumo. Akys siuvo jos burną. „Tai bent uždavinys“, – pamanė. „Lux aeterna“. Staiga jis nustėro pamatęs, kad jos krūtinė švyti lyg jonvabaliai tamsią naktį. Tūkstančiai mažyčių švieselių veržėsi iš jos krūtinės aukštyn, užpildydamos tuščią alėją. Dar minutė, kita, ir nuostabiai sušvito visa proskyna.

Nepažįstamasis sulaikęs kvėpavimą stebėjo ką tik įvykusį stebuklą. Viskas sutvisko nepaprastomis smulkiomis švieselėmis. Pažvelgęs beprotės pusėn, jis nustėro. Ji buvo pasipuošusi geltonų pienių vainiku, veidas buvo skaistus lyg giedra pavasariška padangė, aplink ją sukosi daugybė baltų balandžių, o akys spindėjo aukščiausia ramybe. Ji atrodė tarsi angelas, nusileidęs iš dangaus. Nuo molio pajuodavusios rankos buvo baltos kaip sniegas, o blakstienos plieskė juodai lyg anglys. Baltoj suknelėj nebuvo nė vieno molio taškelio, nors ji tik neseniai visu kūnu puvo molingoje dirvoje. Trikojė esybė nedrįso suardyti to nuostabaus stebuklo grožio, jis negalėjo atitraukti akių nuo dabar jau ne beprotės, o šviesiosios moters. Jos lūpomis nuvilnijo nuostabi melodija, kokios dar joks garsiausias pasaulio muzikas nebuvo girdėjęs net pasąmonėje. Ta melodija pripildė pilną nepažįstamojo širdį. Jis pasijutė toks laimingas, koks dar niekada nebuvo. Džiaugsmas ir tyrumas liejos per kraštus. Jis pamiršo viską pasaulyje. Pamiršo net tai, ko lingavo į pamiškę tokią gūdžią pavasarišką naktį.

Slystantis lašas paptelėjo tiesiai ant voko, kai trikojis nubudo anksti rytą. Beprotės molyje nebuvo nė ženklo. Ji pasirodė jam lyg miražas ir nuplaukė taip greitai, kaip audros vėjas, genantis padangės debesis. Nepažįstamasis sėdėjo ant šimtamečio kelmo ir svarstė, sapnas ar realybė, kol jo akys neužkliuvo už žodžių, įspaustų molyje „Lux aeterna“.

*Lux aeterna – amžinas, laiko atžvilgiu begalinis.
Maja