Sudegino naktį kūnas geismingas,
Mėnesienos aplietas į purpurą mainės.
Mirksnio saldybė į tuštumą sminga:
Už beprasmį buvimą – sekundė palaimos.

Balzganas mėnuo skliaute baigia dilti.
Netramdomų geismų užgesę lyg miražas ugnys.
Pailsę, bet ne sotūs, lemtim susidilgę,
Dar bandom pridengt žiojėjančią  bedugnę.

Tai buvo kūno, o kita – kliedesys?
Kraujuojantis savim nakties dosnumas?
Prislėgė mus lyg stambiausias riedulys
Tos tuštumos siaubingasis tylos kurtumas.

O nerimas širdies kertelėj bruzda,
Atodūsiu palydim šios nakties šventumą.
„Kokie tyri, – saulėtekis mums kužda, –
Lyg tie žiedai rasoj ant ašmenų būties skustuvo“.

Iš tuštumos beveidis karčiai pažvelgs,
Sujauks mintis, o vylingi proto žabangai
Sudvasins esatį ir žodžio magija pridengs
Tai, kas tikra mumyse, tik tyla kurčia spengia.

Kas nuopuoliu palaimą drįso teigti?
Iliuzija apgaubę dievišką saldybę:
Nuodais nektarą kūnišką perkeisti
Ir blokšt į gryno žodžio magijos kurtybę...