O pameni – dangūs žvaigždėti žvaigždėti,
ir tąkart ilgai nepalijo lietus.
Gyvenom per greitai, mylėjom iš lėto
ir savo gyvenimus skaldėm perpus.

Ir pamenu – pykčio pasėmėm po saują,
ir stojo krūtinėj niūri dargana.
Kol sėjom – subrendom, širdis atgailauja.
Nustokim kentėt, kol sklinda daina.

Ir TAVO drabužis nuo kūno nukrinta,
ir švinta aušra – nebeskaldo žaibai.
TAVE labai myliu jau mėnuo septintas.
o tau gal atrodo neverta – mažai.