Vienas žvilgsnis-nesuvokiama vilionė,
Vasarvidžio šėlsme bundantys žaibai.
Nevadinki meile, miela ponia,
Dar ramunės žiedlapius skabai...

Savimi auka - ryto kruvinas marškonis, -
Į alpulį  nakties nerimas pabels,-
Nevadinki meile, miela ponia, -
Nerimu ir ilgesiu širdis išbals...

Lūpos troškuly, pilnos kliedesio, dejonių, -
Kūnas raitosi geismo gniaužtuos, -
Nevadinki meile, miela ponia,
Pavadink palaima, velniai rautų...

Melas, neviltis, kančia - pelynų skonio:
Viso labo liks iš tos nakties, -
Nevadinki meile, miela ponia, -
Pavadink žaizda negyjančia išties...

Kai birs smiltis, kai baigsis žemiška kelionė, -
Tu sielvarte gal laužysi rankas...
Nevadinki meile, miela ponia, -
Jau vėlu...jau buvo...tuoj užkas...

Tai, kas liks tavyje lyg iš vaikiškos dėlionės, -
Daug giliau nei dunksianti širdis...
Nevadinki meile, miela ponia,-
Tai lemtinga mirtingojo skirtis.

Pavadink geismu, nesotim, miela ponia,
Stygiu, troškuliu, palaima ar kančia,
Pragaro liepsna, būties spėlione,
Sutrypta išaukštinta savim auka...

Gal tai - pramanas, nevykęs šmėklos pokštas, -
Net pelenuos liepsnojanti gėlė...
Aš atgailauju, miela ponia,
Nors ji - pelynas ir beširdė dilgėlė...

Sutverk stebuklą trumputėje kelionėj
Ne pasauliui aklam, kurčiam, o sau...
Sakyki, kas stebuklas, miela ponia, -
Klampot paskui žaltvykslę? - ach kaip pavargau...

O kaip alpėjo kūnas ir dvasia obertonais -
Ligi žvaigždės...o ji vien žemiška tikra...
...Ledinio speigo ledo gėlės, miela ponia, -
Sugniaužtas vėjas - likimo grimasa...