Laumių pirštai miklūs,
Sąnariais skaudžiai išlankstytais
Raizgė lopšį karnų.
Tiško baltas medžio kraujas,
Tarpupirščiais dulkėtais šiltas tekėjo.
Supo jos nenulemtą mūsų likimą,
Liepos medžio viršūnėje įsitaisę.
Lijo medus ant jo klampus ir pirmas
Nuo pasiklydusių bičių sparnų.
Ilgu tik vakarais mums dar buvo...
Taip norėjosi išsiropšt iš to lopšio karninio
Ir su laumėmis rūką paleist iš ąsočių
Ant pievų žmonių ir gyvenimų.
Arba sėdint dviese ant upės kranto,
Sielas suglaudus mintyse tyliai vandenis suskaičiuoti.
Lenkt ant pirštų, kiek saujų prateka pro šalį,
Kai verki tu arba šypsaisi.
Bet nenulemta buvo dar niekas.
Neskubėjo mums laumės vardus išgalvot ir gyvenimus.