Pagrandukas

Ankstų rytą atsikėlė,
Ir senelė dirbti ėmė.
Minkė tešlą, ją kočiojo,
O kočiodama galvojo:

Kepsiu, kepsiu pyragėlį,
Nešiu, nešiu anūkėliui.
Tas vaikelis pats mažiausias,
Pyragėlis jam gardžiausias.

Suko, mąstė, daug galvojo,
Negerai išsimiegojo,
Galvoj mintys tuščios sukas,
Rankose – tik kamuoliukas.

Šast į orą – rankom ploja,
O pagavusi galvoja:
Kepsiu skanų sviedinuką,
Tuo nudžiuginsiu anūką.

Papt į krosnį – daug ten vietos,
Gali smarkiai ritinėtis.
Tik staiga iš krosnies: „Ū,
Šonai svyla! Oi, baisu! “

Strykt paraudęs, nedidukas,
Žlegt ant žemės kamuoliukas.
Visas pupsi, aimanuoja,
Abu šonai net garuoja.

Susivijo, susisuko
Ir plačiu keliu nurūko.
Mažas, storas sviedinukas,
O vardu jis – Pagrandukas.

Jo senelė nepavijo,
Akimis tiktai nurijo.
Atsiduso, rankas trinas,
Ir iš naujo darbo imas:

Suksiu, suksiu riestainėlį,
Nešiu, nešiu anūkėliui.
Tas vaikelis pats mažiausias,
Riestainėlis jam saldžiausias.
Santaja