Nepaprastos Draugės (21) Pabaiga
Dvidešimt pirmas skyrius
Tiesa ir laiminga pabaiga
Eidamas namo, Jovaras vis negalėjo nustoti galvojęs apie Inesą. Galvoje kilo įvairiausių minčių. Bet viena mintis jam labiausiai nedavė ramybės. „Kas dabar bus?“
O senoje Inesos mokykloje viskas buvo po senovei. „Triksės“ ir toliau nedavė ramybės, Raimonda ir Ida prikrėtė visokių šunybių, žinoma, po to visi, kas buvo su jomis, gavo iškvietimą pas direktorių. O taip viskas buvo normaliai. Tik lig šiol niekas nežinojo, kas atsitiko Inesai. Džesperas nebesikalbėjo su kitais. Užsidarė savyje ir toliau galvojo vien tik apie Inesą. Emilijus po apsikvailinimo paaky gavo mėlynę. Deividas koks buvo niurzga, toks ir liko, juk niekas per porą dienų nepasikeitė. Bet atėjo lemiamas momentas, kai visi sužinojo apie tai, kas atsitiko Inesai.
- Vaikai, nors Inesa ir nebe jūsų klasiokė, bet ji vis tiek jūsų draugė. Noriu pranešti blogą naujieną. Inesai amnezija.
Visus ištiko šokas. Klasės reakcija buvo labai netikėta. Visi buvo be žodžių. Net Ramunė, kuri labai nemėgo Inesos, neleptelėjo nieko kaip įprasta. Didžiausias šokas buvo Inesos geriausiems draugams – Raimondai, Idai, Leonardui ir Romui. Žinoma, ir Džesperui, bet jis ne jos draugas, o tik tipelis, kuris ją įskaudino. Klasėje įsivyravo tyla. Raimonda negalėjo patikėti, kad Inesa nieko nebeprisimena. Visų jų juokingų žygių, nuotykių.
- Nenusiminkit, amnezija laikina, po poros mėnesių ji turėtų viską prisiminti. Lankyti jos kol kas negalima, bet po keletos dienų, manau, galėsit ją aplankyti.
- O amnezija sunki liga? – prabilo vienas iš mokinių.
- Amnezija tai liga, kurios metu žmogus atsiminimus pamiršta, žmones, bet laimė, kad atmintis sugrįžta.
Taigi. Inesai prasidėjo tikrai sunkus laikotarpis. Kitaip nežinomybės naikinimas.
Praėjo savaitė. Inesa per šį laiką prisiminė savo vardą, tėvus. Ir keista, kad prisiminė visus savo draugus, bet ne Jovarą. Netgi prisiminė „Trikses“, ir jos pyktis atgijo iš naujo. Laikas bėgo.
Jau praėjo trys savaitės. Sugrįžo beveik visi prisiminimai. Per tą laiką ją perkėlė į kitą palatą. Ten susirado draugų. Vienas iš draugų buvo Vilius. Su juo ji geriausiai sutarė. Vilius ją pralinksmindavo tomis akimirkomis, kai jai būdavo liūdna. Jie tapo gerais draugais. Žinoma, kas be ko, kad Vilius simpatizavo Inesai. Jam ji buvo graži panelė, gera draugė.
Taigi jau praėjo visas mėnuo. Laikas Inesai grįžti namo. Jos atėjo išlydėti visi jos nauji draugai. Vilius atėjo nešinas raudona rože ir tarė:
- Ši rožė yra tau. Ji tokia pat graži kaip ir tu.
- Ačiū tau, Viliau.
Vilius apkabino Inesą. Žinoma, jis norėjo ją pabučiuoti, bet susilaikė. Dienomis, kai Inesa nieko neprisiminė, pas ją ateidavo vaikinukas ir žiūrėdavo į ją. Vilius iškart suprato, kad tai jos vaikinas, kurį ji pamiršo ir neprisiminė lig šiolei.
Tik staiga Inesą lyg trenkė žaibas.
- Jovaras... kur Jovaras? Aš turiu jį pamatyti.
- Inesa, nusiramink.
- Mama, aš privalau jį pamatyti ir jam kai ką pasakyti. Kiek žinau, jis dabar eina namo.
Inesa daugiau nieko netarus išbėgo. Kelias buvo ilgas. Ir pagaliau ji išvydo aukštą siluetą šviesiais plaukais. Iškart suprato, jog tai Jovaras. Neilgai trukus ji prisėlino ir puolė jam ant kaklo.
- Jovarai, kaip aš tavęs pasiilgau.
- Inesa? – nustebęs tarė Jovaras.
- Taip. Aš esu Inesa. Negi ir tau amnezija? – pajuokavo ji.
- Ne, tiesiog aš labai nustebęs. Ką čia nustebęs, aš tiesiog negaliu patikėti, kad pagaliau po tiek laiko tu vėl stovi prieš mane, ir mes kalbamės. Aš toks laimingas, kad tiesiog čia, gatvėje, tave išbučiuosiu.
Kaip tarė, taip ir padarė. Jis ją pabučiavo. Jiedu buvo tokie laimingi, kad galėjo pakilti į dangų.
- Ir kada tu mane prisiminei? – po kiek laiko paklausė Jovaras.
- Visai neseniai. Aš kaip tik atsisveikinau su Vilium, tik staiga man į galvą atėjo mintis „Jovaras“. Nieko nesakius ir išbėgau tavęs ieškoti.
- Prisimintas paskutinę minutę. Šitas mėnuo buvo tiesiog klaikus. Negalėjau negalvoti apie tave.
- O aš net neprisiminiau, kad tu egzistuoji.
- Eime kur nors papietauti. Aš išalkęs.
- Eime.
Taigi viskas atsistatė į savas vietas. Pirma, Inesa surengė vakarėlį savo gimtadienio proga.
Džesperas pagaliau susirado merginą. Susitaikė, kad su Inesa baigtas reikalas. Jiedu liko gerais draugais. Įvyko mokslų metų pabaigos šokiai. Per juos Ramunė apsikvailino visiškai. Nuo šiol ji – pajuokų objektas. Emilijų išmetė iš mokyklos už tai, kad per daug prisidirbo. Inesa ir Jovaras dalyvavo matematikos olimpiadoje. Viską išsprendė puikiai, taigi pirmą kartą mokyklos istorijoje teko pirmą vietą dalinti į dvi dalis. Raimonda paliko Leonardą, nes tas nenustojo vaikytis sijonų. Ida ir Romas toliau gražiai bendravo. Įvyko konkursas, kuriame dalyvavo visi: Inesa, Jovaras, Raimonda, Ida, Leonardas, Romas, Džesperas, Adomas, Ramunė ir kiti. Visi kovojo, nors Inesa pasidavinėjo Raimondai, nes nenorėjo eilinį kartą laimėti. Laimėjo Ida. Per vakarėlį įvyko visko. Buvo bučinių karas. Vaikinai galėjo pabučiuoti bet kurią merginą. Daugiausiai bučinių gavo Miglė (Džespero mergina, kadangi ir jis buvo pakviestas). Atėjo vasara. Jovaras turėjo išvažiuoti į Angliją. Kadangi Inesa su juo nevažiavo, Jovarui teko prižadėti, kad būtinai rudenį grįš. Inesa išvažiavo pas močiutę į kaimą. Visi jos draugai vasarojo ne mieste, o kaime kaip ir Inesa.
Žaibiškai prabėgus vasarai, atėjo ruduo. Visi sugrįžo į klases. Kadangi vienoje mokykloje tebuvo tik septynios klasės, visi ir vėl sugužėjo į vieną mokyklą. Vėl prasidėjo įprastiniai karai su „Triksėmis“. Buvo netgi trys aštuntos klasės. Ir taip gavosi, kad vienoje klasėje susirinko visi draugai, priešai ir, žinoma, senieji Inesos draugai. Šie metai praėjo be tragedijų. Pagaliau viskas sustojo į savas vietas.
Gyvenimas pradėjo suktis įprastu tempu.