Nepaprastai reikšminga sau, kad gali sugrįžti, kai jauti jog esi laukiamas, kad dar užmarštis neištrynė tavo pėdų, kai dar gali klaidžioti vaikystės ir jaunystės gatvelių labirinte. Paskutinis spalio mėnesio vakaras. Viešojoje bibliotekoje tradiciniai „Sugrįžimai“. Nuoširdūs pokalbiai prie vyno taurės,  kavos ar arbatos puodelio.Ir eilės, eilės...Viskas turi pabaigą, laikas skirstytis, o nesinori...Albinas pakviečia į savo studiją. O varge, jo studija iki skausmo pažįstamame name, tame pačiame, kuriame prieš beveik penkiasdešimt metų pasikartojo amžina meilės, ištikimybės, pavydo, žmogiškoji tragedija. Jaunas , pavydus vyras pasmaugė nepaprastai žavingą moterį - savo žmoną. Ši šeima buvo įsikūrusi šio namo pusrūsyje. Ūkanotą ir vėsų rytą Ją, susukę į baltą paklodę, išnešė iš pusrūsio,  rankos nuogos kyšojo iš po paklodės tarsi palaužti gulbės sparnai, nuogos kojos, iki kelių sulinkę, jau pačios negalinčios žengti, palaidi juodi, ilgi plaukai beveik siekė žemę, tarsi nušluodami buvusius jos žingsnius...Įsiutusi minia reikalavo Jo mirties čia ir dabar, pasiryžusi pati tapti teisėju ir budeliu. Jis basas, vienmarškinis, apsuptas milicininkų, panarinęs galvą, paklaikusiu, nieko nematančiu žvilgsniu vis kartojo: „Jūs nežinote, kaip aš ją mylėjau...“  
     Albino studijoje susirinko nemažas būrys jaunų žmonių. Židinyje spragsėjo beržinės pliauskos, ant stalo taurėse putojo raudonas vynas, žvakių švieselės, nuo sienų žvelgė žavingos moterys, nepabaigiamos kalbos ir eilės apie meilę, ištikimybę, pavydą. Raudojo Tomo smuikas. Šalia namo tyliai šlama Vilkmergėlė, tarsi toji tarnaitė kupriukė, iškritusi pro langą ir žuvusi Vilkmergėlės vilnyje, tyliai ošia senieji piliakalnio klevai, o už jo -  Šventosios banga... Studijoje jautėme neapsakomą žodžiais įtampą, tarsi Ji – pusrūsio pasmaugta gražuolė – buvo kartu šią naktį su mumis,  lyg ir girdėjosi Jos basų kojų šlepsėjimas per bruką, sudejavo seno namo sienos, girgžtelėjo senos grindų lentos, suvaitojo slenksčiai...beržinės pliauskos židinyje plykstelėjo liepsnos liežuviais tarsi kuždėdami: „Jūs nežinote, kaip aš Ją mylėjau“...
      Kaip gera kai gali sugrįžti, kai siela pati ima ir prakalba...iš vaikystės ir jaunystės tolių...


              Kažkas

Kažkas, bet ne šmėkla ir ne šešėlis
Brazdena į stiklą tarsi prašos į vidų:
Tai ne vėlė ir ne paklydęs vėjas,
Ne kandeliabrai spalio išskydę.

Jauku čia, nors dejuoja seno namo sienos,
Kuprojas slenksčiai ir vaitoja grindys,
Nuo sienų žvelgia moterys - sirenos,
Lyg kraujas taurėse putoja vynas.

Spragsi židinyje baltas beržo kūnas,
Žvakelė blaškosi tamsoj lyg randas:
Juk čia kažkas tarp mūsų tūno -
Gal posmuose, o gal tyloje mus suranda...

Juk Ji gyveno tarp šių sienų,
Ją lyg pamišę vyrai žvilgsniais varstė:
Čia aš apie iš pusrūsio sireną,
Kaimynės Ją piktais liežuviais plakė...

Nors vaikiščias, akis aš išsproginęs,
Padūkelio vėjokšnio stebėjau žaismę:
Koks baltas Jos kūnas ir formų saldybė,-
Supratau, kodėl vyrai pakvaišę...

O akys...geriau jau nežvelki -
Prarasi amą, laisvę ir protą -
Bedugnės, aistringos tos gelmės -
Šiurpuliais nubėga po odą...

Bet sykį, tą paišiną ir sumautą,
Į paklodę įsupę, Ją išnešė rytą...
Iš meilės, sako, vyras pasmaugė -
Jis basas per bruką tarsi meilės išvytas...

Įsiutus minia naujos mirties reikalavo,
O Jis galvą nuleidęs koją už kojos, -
Užgraužė pavydas, juodas užgraužė,
Jūs nežinot kaip JĄ AŠ MYLĖJAU
                                          kartojo...
Supratau, šį žmonijos žaltvykslė
Šįvakar tarp mūsų prie stalo, -
Nekviesta atslinko ir tyloje sublyksi...
Beržo kūnas tarp žodžių žaibavo...