sakei iškelki mano liemenėlę
lyg burę ant žilvičio aukšto
lai vasarvidžio kaitroje plazda mėly
lyg vieniša aistros raudona paukštė

drovi kniūbsčia nosyte
į smėlį įsirausus
salelė aistringai šėlstančios
vasaros saujoj
dvi perlamutro kalvos
geismo uogos sirpios
juslus grakštus liemuo
žaismingas klubų linkis
virpantys pečiai
petnešėlių prilipęs šilkas
riedantis lašelis
į juosmens taurę

pašiurpęs ir supančiotas
vien akimis lytėdamas
be žado
stabu pavirtęs stoviu
kas tai
taip geidžiamas rojus

išraudus atvirsti
slėpdama akis blakstienom
dvi iš narvelio
ištrūkę sapno baltos paukštės
svaigina
pumpurai pritvinkę karščio
gosliai sujuda šlaunys
į pilvo taurę
nurieda
aistros lašas geidulingas

pašiurpęs ir supančiotas stypsau
į smėlį kojomis įaugęs
vien akimis lytėdamas
kas tai
taip geidžiamas rojus
ar pragaro liepsna
Tu tyli neatsakai
virpteli šnervės
šerpetom
apėjusios nuo saulės


žvarbaus vėjo gūsiai
gesina vasaros šėlsmą
užgęsta
pilkėja skaidri žaluma
milžinas paukštis
atneša sutemas
pakilęs smėlis
lyg adatom sminga į kūnus
įsupam juos
į rūbus į rankšluosčius
pirmi stambūs lašai
dūžta ir pursloja
susiglaudžiame
tarsi ieškodami
to kas buvo ir
kas turėjo įvykti
kas tai
pragaro liepsna
ar rojaus palaima

liemenėlė
lyg burė
plazda vėjy
virš palinkusių žilvičių
ugnim grūmoja pajuodęs mėlis
skardžiai trankosi pakampėm
ten toli
dar vis toli
už šilo melsvo

už ką
tik žvilgsniu Tave paliečiau
ir šaltas lyg sniegas rankas
bandau sušildyt
delnais ir lūpom degančiom
jau neprisimenu
ką kuždėjo purpuro lūpos
tas kuždesys man širdį sugėlė
ir sužeidė atmintį
Tavo kūno rasa
kas tai
pragaro liepsna
ar rojaus palaima
o gal tai meilė

nedrįsau palytėti
išdavike ranka peržengti ribą
gebėjau sukepusiom lūpom
tik melsti ir melsti
galbūt kažkada ir atleisi

už išsaugotą – – – – –
nors Tu galbūt to ir nenorėjai