-Aš jau nebepajėgiu konkuruoti su tavo meilužėmis. Atleisk, kol galėjau, tai dariau. Užsimerkdavau, apsimesdavau, kad nieko nematau, nieko nesuprantu, kad esu visiška kvailė. Šitaip apgaulėje prabėgo 15 metų. Tavo neištikimybė tiesiog badė akis. Aplinkiniai kuždėjosi, rodė pirštais, kai kurie skambindavo ir apgailestaudami informuodavo, dar kiti atvirai rėžė į akis , kad nebūčiau naivuole. Verkiau, bet tylėjau, kai su jomis važiavai į Turkiją, Egiptą ar dar dievaži kur, raudojau užsidariusi vonioje, kai   dovanojai joms mašinas, prabangius kailinius, papuošalus ir visokį kitokį šlamštą. Taip, pasipuikuok, tu tai gali: kelios firmos, keli viešbučiai,  kelios mašinos, keli namai, kelios moterys ir aš, amžinai vieniša didžiuliame ištaigingame name ant ežero kranto. Aptvertas kiemas, neperšaunami langai, apsiseilėjęs šuo, kvadratiniai apsaugos vyrukai-tai mano kasdienybė. Sakei, kad esu graži.. Sakei, kad esu fantastiška...Sakei, kad myli.. Kartojai taip dažnai, kol supratau, kad ir tai meluoji. Atleisk, nebetikiu tavimi, bet vis dar noriu tikėti savimi. Todėl išeinu. Kur? Į nežinią.Ar bijau? Labai. Sudie.. Ir baik žiūrėti į mane savo rudomis stiklinėmis akimis, senas pliušini meškine. Pažadu, aš tikrai kada nors jam tai pasakysiu. Gal ne šiandien, bet rytoj tikrai...