Tėčio lova buvo minkšta, bet toje vietoje, kur mergina sėstelėjo, buvo kažkas kieto. Ji nieko nelaukusi nutraukė paklodę ir rado tai, ko ieškojo – savo dienoraštį.
Ji net nesusirūpino sutvarkyti kambarį. Leila nežinojo, kaip jai jaustis. Jai buvo skaudu, kad Vytė taip su ja elgiasi. Bet kartu ir džiaugėsi, nes tai dar vienas įrodymas tėčiui, kad Vytė jos nemyli. Leila norėjo, kad Vytautės nebebūtų.
– Leila! Aš namie! – pasigirdo tėčio balsas.
– Labas! Aš savo kambaryje! – atsiliepė ši.
Pasigirdo šlepsenimas. Tėtis ėjo į miegamąjį persirengti.
– Leila!
Mergina tylėjo. Ne šyptelėjo, įsivaizdavusi tėčio veidą, kai jis pamatė Vytės daiktus, išmėtytus visuose pakampiuose.
– Leila, kas čia darosi? – tėtis stovėjo tarpduryje.
– Ji paėmė mano dienoraštį.
– Tu neturi įrodymų.
– Turiu. Jis buvo po paklode.
– Leila, nemeluok man! – piktai riktelėjo tėtis.
– Aš nemeluoju! – dabar ėmė rėkti mergina. – Kaip tu nesupranti, kad ji nekenčia manęs? Ji man pavydi tavęs! Tu puikiai žinai, kaip man skaudu matyti jus kartu, bet aš nė karo nieko nepasakiau!
– Leila, nenukreipk kalbos! Vytė neėmė tavo dienoraščio!
– Ėmė!
– Tai kam mėtai kur papuolė?
– Nemėtau! Aš užsnūdau prie radiatoriaus, berašydama dienoraštį, o Vytė jį paėmė!
Tėvas atsirėmė į sieną. Jo smilkiniuose matėsi dvi ryškios kraujagyslės. Kakta varvėjo prakaitas, o delnai buvo suspausti į kumščius.
Staiga jis trinktelėjo į sieną, pripuolė prie Leilos ir smarkiai suėmęs ją už pečių papurtė.
– Kaip tu gali nieko nesuprasti! – ėmė rėkti jis. – Aš myliu ją, kaip ir tavo motiną! Negriauk man gyvenimo!
Leila pravirko. Ašaros nesustodamos riedėjo jos skruostais.
– Paleisk mane, – žiūrėdama tiesiai tėčiui į akis paprašė.
Tėvas staiga atšlijo nuo jos. Atgniaužė rankas ir nusigandęs pats savęs išėjo pro duris.
Leila paėmė nuo lovos pagalvę, atsisėdo ir įkniaubė veidą į ją. Tada ėmė lėtai linguoti pirmyn atgal. Pirmyn atgal. Leila jautėsi tokia išsekusi. Nemaloniai diegė pečius. Nusmaukusi marškinėlius žemyn, apsižiūrėjo nuo tvirtų tėčio rankų likusias žymes.
Mergina taip nekentė savęs. Verkdama nuo stalo pasiėmė dienoraštį ir ėmė rašyti.
Paskui, vos tik baigusi, pašoko nuo lovos ir ėmė į kuprinę krautis daiktus. Iš stalčiaus galo išsiėmė sutaupytus pinigus, nubėgusi į vonią švariai nusiprausė veidą ir rankas. Paskui pasiėmė žirkles.
Atsistojo prieš veidrodį ir gerai įsižiūrėjo į savo atvaizdą. Tada labai lėtai pridėjo žirkles prie plaukų ir suėmusi gerą jų sruogą, čekštelėjo.