Klostėse

mano sijonų klostėse žydi samanos ir painiojasi katės
ir mezga vyšnias ir iš lėto eina
į mano akis po mano nagais į mane
per venas ir plaukus
keliauja keroja ir dygsta išmirkusios
susiraizgiusiuose nervuose
o aš liuoksiu einu ir krentu

ir apsimetu, kad spėju suskaityti viską
kas iškalta ant pro mane lekiančių sienų
/nors ir žinau, kad nebesuspėsiu/

o mano didysis ilgesys rakinėja mane
mane mane mane mane mane

ir staiga atsimenu senus sapnus

/su tuščiais daugiabučių kvartalais ir būdomis be šunų
ir garažais apaugusiais nepažįstamais medžiais ir tik mažutė lysvė išduoda mane/

nuoga gulėdama šalia išskaidyto žmogaus
ir skaidrės blykčioja kai mirksiu
o jose jose jose mano supjaustytos rankos
ištąsytos sausgyslės ir sudraskytos sąskaitos
/atiduokit mane kad sudraskytų šunes/

ir šlamančios erdvės tarp spyglių
ant kapų pušies ir sprogstančių kaštonų
ir sprogimų šukės drasko paminklus
ir juose plėšo senas nuotraukas
kuriose mirusieji nepanašūs nė į nieką
nebent į gerokai po jų mirties gimusius
proanūkius

ir kapstau žemes ir markstau akis
prieš nupieštą visagalę amžiną Saulę
ir mažėju mažėju mažėju

kol manęs beveik nebelieka
net mano kėdės atkaltėj net mano pagalvėj
nebelieka mano plaukų
ir turiu saugotis, kad neužrašyčiau savęs per daug
nes mano lapai skersi ir nemoku rimuoti

mano jausmai išsirikiavę laukia skyrybos ženklų
kad žinotų
kada reikia rėkti
///kad prabusčiau iš sapno ir pradėčiau verkti
grynu spiritu
kurio atsižiūrėjau pasenusiose vaikystėse///

nes negaliu apginti motinos ir seserų

tada sėdu į traukinį, susiskaičiuoju savo /pundus/
ar nieko nepalikau
bet vis tiek visada ką nors palieku
gerai būna tik tada
kai žinau, ko trūksta
taškų kablelių ir dar ko nors
ir batų ir dar ir dar ir dar ir dar ir dar ir dar ir dar ir darirdarirdarirdarirdar ko nors

dažniausiai tiesiog /palieka/ lengviau ką nors palikus
nes svetimi kvapai ir ne ta oda atsispaudžia manyje
nuo pačio ryto

ir mano dantyse ne ta mėsa, kurios man reikia
ir manęs iš per mažai /palieka/ per daug
nes net ir mažutės manęs nėra kam
sužiūrėti

aš temoku pradėti iš naujos eilutės
o kai reikia iš naujo lapo
aš niekad nežinau

ir sapnuoju tada daug laiptų ir mažų užeigėlių kurias sugalvojo dar kažkas kitas svetimų išgalvotam mieste
ir neturiu kur užeiti

kai Saulė degina mano plaukus
ir reikalauja aukos
kuo raudonesnės
kuo šiltesnės
pačios šilčiausios
iš giliaigiliaigiliaigiliaigiliai

norėčiau lapus išdalinti svetimiems
///kaip rudenį
bet man visad žiema ir visad pavasaris

aš niekad nevedu vaisių///

ir nepataikau į taktą oda manęs neapibrėžia
o akys nupieštos per dažnai
ir bandau surašyti savo nerimus
bet tai tik elektra
kurios niekam nereikia - - -

aš nemoku sukti girnų
ir nemoku darinėti durelių demonams iš skaitytų knygų
ir man belieka tikėtis

kad manęs pasigailės
kurie nors svetimi dievai
kurie atsišaukia į maldas prašančias
atsitiktinumų ir mažučių sutapimų ir nedidelio aiškumo ir ir daug praleistų skambučių
ir vienišo vyno
ir globoja dumblu besidažančias plaukus raudonai
o rankas juodai
už tuos dievus aš geriu tiems dievams aš geriu tą vienišą vyną iš pienuotos stiklinės

ir nemoku padėti taško
ir belieka tikėtis kad neišskrisiu pro savo balkoną jau raudonomis rankomis
saulei tekant
virš tokio nutilusio gryno miesto

o mano anemonės ir asfodelės auga tamsiai mėlynos ir mirksi švelniomis minkštomis juodomis žvaigždėmis
o mano sumanymai vis mažėja ir traukiasi
lyg oda prieš saulę
ant vaikystės pasakų mankurto galvos
ir labiausiai gaila ne jo
o motinos
ir jos širdis teišauga liepomis ir akacijomis
kad kvepėtų ir dievų bitės skirstų per kalnus
bent jau pauostyti jų
Apytiksliai