Septynios dešimt
Žadintuvas rėkia
Tą siaubingai
Įgrisusią  „Sunny day“.
Kaip kiekvieną mielą‘ rytą
VĖL ne ta koja krenti iš lovos...

Autopilotu susigraibai stiklo akis,
Praregi, bet supranti, kad nevertėjo.
Pradedi nervintis, bet supranti –
Nėra laiko. Laikrodžio tiksėjimas –
Lyg plaktuko ir vinies sąveika,
Kuo toliau, tuo giliau ir stipriau...

Beveik prilygęs žaibo greičiui
Tu atsiduri duše.
„Gaivina, gera...“ – pagalvoji,
Bet tuoj pat – plaktukas kala.
Tie negailestingi dūžiai
Lyg impulsai skverbiasi į smegenis.

Dantų šepetėlis, pasta,
Tas vemt verčiantis kostiumas,
Kaklaraištis po kaklu,
Ironiškiausia, kad visai kaip virvė.
Kojinių krūva ir, kaip visada –
Dviejų vienodų nėra.

Verdanti juoda expresso kava,
Receptoriai sutrikę: nei skonio, anei aromato.
Įprotis ir mechaniškas rytinis darbas,
Smegenys užšalę, žmogus užmigęs.
Sielos likučiai nyksta kasryt.
Pultum į neviltį – laiko nėra.

Tik vienas žvilgsnis į laikrodį
Tik viena mintis – Fuck, ir vėl vėlu.
Raktai dantyse, garsus durų trenksmas...
Tik tiek.