Na tai kas, kad plaukai sidabriniai,
O veide jau raukšlelė gili,
Myliu aš Tave begaliniai,
Nes pasauly viena Tu esi.

Tu ir džiaugsmą, ir laimę mokėjai
Padalinti vaikams lygiai tiek,
Širdyje po žvaigždelę turėjai,
Kurią lengvą mums pasiekt.

Kiek naktų Tu be miego praleidai,
Iškentėjai vargus ir skausmus,
Kaip saulutė Tu kėleis ir leidais,
Kad matytum laimingus vaikus...
---------------------------------------
Dabar trūksta to šypsnio, to veido,
Tavo meilės, švelnumo, jausmų,
Net pavasaris daros apkartęs,
Kai mintim pas Tave aš grįžtu.

Ką darysi, kad smagratis sukas,
Tik į vieną puselę, tiktai...
Prisiminsiu Tave, mano Mama,
Iki grabo lentos – amžinai...